Skelbimai

Emigrantai D. Britanijoje atviri: kokiu atveju jie grįžtų į Lietuvą (1)

Jungtinės Karalystės referendumas dėl atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos sukėlė tikrą sumaištį: atsiskyrimui nepritariantys britai Londone protestuoja, žmonės masiškai pasirašė po peticija, raginančia atsisakyti „Brexit“, škotai ir šiaurės airiai grasina separatizmu, o šioje šalyje dirbantys lietuviai turi savo planų. Deja, jie susiję ne su Lietuva.

DELFI (Š.Mažeikos) nuotr. / Migrantai
DELFI (Š.Mažeikos) nuotr. / Migrantai

Dvylika metų Didžiojoje Britanijoje gyvenantis ir apsaugininku dirbantis Romualdas Rima sako apie grįžimą į Lietuvą negalvojantis pirmiausia dėl atlyginimų skirtumo. Grįžti jis galbūt ketintų tik tokiu atveju, jei prarastų stabilų darbą ir nebegalėtų sudurti galo su galu. 

Šešerius metus su vyru ir sūnumi Jungtinėje Karalystėje praleidusi Neringa sako irgi neketinanti grįžti, mat Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonėms susirasti darbą sunku – o tas, kurį įmanoma surasti, menkai apmokamas. 

Tuo metu aštuonerius metus šioje šalyje praleidusi Alina sako atvirai: į Lietuvą grįžtų tik jei Jungtinėje Karalystėje kiltų karas, maras arba badas. Į gimtinę moters nevilioja didesnis Jungtinėje Karalystėje gaunamas uždarbis, Lietuvoje gyvenančių tautiečių įžūlumas ir surūgimas bei geresnė paslaugų infrastruktūra Didžiojoje Britanijoje. 

Ką lietuviai padarė blogo tiems britams?

R. Rima pasakoja Jungtinėje Karalystėje dirbantis jau ilgokai, tad jeigu Londonas aktyvuos „Brexit“ ir pasitrauks iš Europos Sąjungos, lietuvis į nepavydėtiną padėtį nepateks, nes turi teisę prašyti nuolatinio gyventojo statuso. Toks statusas įgyjamas praleidus Jungtinėje Karalystėje ne trumpiau nei 5 metus.

Tačiau gyvenantieji Didžiojoje Britanijoje trumpiau nei 5 metus, pasak R. Rimos, kupini nerimo dėl ateities.

„Tie lietuviai, kurie gyvena seniau, galvoja, kad jiems teks prašyti nuolatinio rezidento kortelės. Tie, kurie atvyko vėliau, bijo labiau. Nežinomybė kankina visus. Juk kai kurie turi savo namus, būsto paskolas, jie nežino, kaip čia bus, nes nėra aiškios informacijos. Tas yra bjauriausia. Bet anglai patys sako „niekas jūsų neišvarys“. Nežinau, ar tikėti jų pažadais. Gal taip ir bus“, - svarstė pašnekovas. 

„Tačiau iš vieno žmogaus jau girdėjau, kad kabinėjasi prie lietuvių ir lenkų „kur tu važiuoji, ar turi darbą“. Bet jie neturi teisės to daryti, nes dar esame Europos Sąjungoje“, - pridūrė R. Rima.

Romualdas sako pats tikėjęsis, kad bent keliais procentais nugalės Europos Sąjungos šalininkų stovykla, bet pripažįsta, kad pasitraukimo šalininkai labai aktyviai komunikavo, kad Europos Sąjunga yra grėsmių šaltinis, o imigrantai iš Rytų Europos – apskritai visuotinė nelaimė.

„Ką lietuviai ir lenkai padarė jiems blogo, kad jie taip balsavo? Mes pakėlėm jiems ekonomiką. Privažiavo imigrantų, jie gerai dirba, išplėtė fabrikus, atidarė naujas linijas, priėjo dirbti lietuvių ir lenkų, atidirbo, o dabar sako: viskas, važiuokit namo, nebereikalingi, mes nenorim Europos Sąjungos. Čia man labai keista, pasireiškė toks anglų trumparegiškumas“, - svarstė pašnekovas.

„Aš nedirbu tarp lietuvių, dirbu tarp anglų, tai jie mane ramina „nesijaudink, tavęs tai neliečia“. Nes aš jau gyvenu daugiau nei penkeri metai, galiu prašyti rezidento statuso. Iš anglų negirdžiu neigiamų nuomonių, bet jie patys išsigandę. Jaunimas palaikė, kad reikia pasilikti Europos Sąjungoje, bet vyresni buvo prigąsdinti neteisingų Nigelo Farage'o kalbų. Esą didelė imigracija ir panašiai. Nors iš tiesų imigracija iš Europos Sąjungos šalių triskart mažesnė nei Azijos ar Afrikos šalių. Mums visiems lietuviams labai keista, kodėl anglai to nesuvokia. Ne lietuviai ir lenkai atima nekvalifikuotus darbus, čia jie patys niekada nėjo dirbti ir nedirbs“, - sako R. Rima.

Nacionalinis statistikos biuras Londone skaičiavo, kad 2014 m. Jungtinėje Karalystėje gyveno apie 2,9 mln. kitų Europos Sąjungos šalių piliečių.

Iš jų 1,242 mln. žmonių yra gimę ES8 šalyse (Čekijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Slovakijoje, Slovėnijoje).

Atvykėliai iš Rumunijos ir Bulgarijos sudaro atskirą grupę, nes šios šalys prie Europos Sąjungos prisijungė vėliau ir jų piliečiams galiojo darbo apribojimai, kurie baigėsi 2014 m. Tų metų pabaigoje Jungtinėje Karalystėje jau buvo 235 tūkst. rumunų ir bulgarų.

Imigrantų iš ne Europos Sąjungos šalių, 2014 m. pabaigoje buvo 5,2 mln.

Kaip lietuviai ir lenkai pelnė blogą vardą?

Pašnekovas sako pradėjęs prieš dvylika metų kaip ir visi lietuviai – nuo nekvalifikuoto darbo vištienos perdirbimo fabrike. „Atsimenu šiandien tą vaizdą: pilna babajų“, - sako R. Rima.

„Bet, suprantate, jie nedirba kaip mes. Jie prie linijos padirba 10 minučių, 5 minutes stovi, dainuoja šoka, paskui gauna dideles pertraukas. Jiems apmokėdavo pietus, pirkdavo valgyti, ko tik nedarydavo, į valgyklas veždavo, kad tik dirbtų. Kiekvienas fabriko vadybininkas mokėdavo po 5 svarus tam, kuris atveda kokį nors darbuotoją. Nebuvo, kam dirbti. Paskui atvažiavo lietuviai ir lenkai. Praėjo savaitė-kita ir tų babajų mažėja, mažėja, kol galų gale iš viso jų neliko, liko tik rytų europiečiai“, - sako pašnekovas.

Tačiau jeigu britai pasidavė „Brexit“ šalininkų teiginiams, kurie nukreipti prieš imigrantus iš Rytų Europos, galbūt jie turėjo savų argumentų?

„Žinote, kur blogumas. Gal anglai mūsų – lietuvių ir lenkų – nemėgsta dėl tokių dalykų. Aš, pavyzdžiui, nesu matęs, kad taip vadinami babajai elgtųsi gatvėse taip, kaip lietuviai ir lenkai. Pastarieji pasiima alaus skardines, grupelėmis pamėlynavę išraudonavę eina bet kaip, užkabinėja vietinius. Vienu žodžiu, elgiasi labai negražiai. Tas elgesys galbūt irgi šiek tiek iššaukė reakciją. Ir galbūt dar kalbos nemokėjimas. Nes dauguma lenkų ir lietuvių nemoka arba silpnai moka angliškai. Esu girdėjęs, kad geriau šimtas babajų ar afrikiečių nei vienas lenkas“, - svarstė R. Rima.

Tiesa, pašnekovas priduria, kad anglai labai nemėgsta rumunų ir bulgarų, kurie dėl kai kurių tautiečių vagiliavimo yra pelnę prastą vardą.

Į Lietuvą neplanuoja, bet ilgisi

Pasiteiravus, ar Romualdas svarstytų apie grįžimą į Lietuvą, pašnekovas sako, kad nelabai. Pirmiausia todėl, kad šiuo metu turi gerą darbą ir gali pretenduoti į nuolatinio gyventojo statusą.

„Na, jeigu man darbdavys pasakytų, kad viskas, su tavimi nutraukiamas kontraktas, ir jei žinosiu, kad kitur nebeįsidarbinsiu arba bus labai sunku, tai, be abejo, privalėčiau grįžti. Man taip yra buvę ne kartą, kai nedirbau pastovaus darbo. Nebėra, už ką sumokėti už nuomą, susikrapštai paskutinius pinigus ir grįžti į Lietuvą. Praeina kiek laiko, paskui vėl išvažiuoji“, - sakė Romualdas.

Klausiamas, ar patinka dirbti Jungtinėje Karalystėje, R. Rima atsako dviprasmiškai: „Kaip čia pasakius. Gal daugiau patinka dėl to, kad atlyginimas kitoks. Bet šiaip tai ne. Vis tiek Lietuva yra Lietuva. Aš ten užaugęs, šeima, draugai – viskas yra Lietuvoje. Nebent visa Lietuva persikeltų į Angliją, tada patiktų. Kaip kad babajai atsiveža savo šeimas ir jaučiasi pakankamai laimingi, nes bendrauja su saviškiais, nėra vieniši, o lietuviai yra vieniši“.

Pasak pašnekovo, Jungtinėje Karalystėje lengviau, kai turi nuolatinį darbą, o ne dirbi pagal vadinamąsias „tuščias“ arba „nulines“ sutartis, kurios įteisintos ir naujame Darbo kodekse Lietuvoje.

„Tai reiškia, kad gali dirbti, gali nedirbti, gali ryte pasakyti, kad nenori dirbti ar kad sergi ir tau nieko nenutiks, nes nesi pririštas. Bet eini per tas agentūras, darbai nepastovūs. Vienoje agentūroje gali dirbti vieną-dvi dienas per savaitę. Ir žmonės neturi, už ką nuomą susimokėti, tas baisiausia“, - teigia lietuvis. 

Susirūpinę dėl sveikatos apsaugos

Šešerius metus Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Neringa (vardas pakeistas, vardas ir pavardė redakcijai žinomi) į Lietuvą po referendumo dėl „Brexit“ irgi neplanuoja. Tam yra daug priežasčių, bet pirmiausia finansinės.

Lietuvoje vyresnio amžiaus darbuotojai nepageidaujami arba turi tenkintis menku uždarbiu, tuo metu Jungtinėje Karalystėje galima gyventi iš nekvalifikuoto darbo, išvystyta socialinės apsaugos ir sveikatos paslaugų sistema. Moteris Jungtinėje Karalystėje duoną užsidirba pakuodama vištienos gaminius.

„Kam mes reikalingi Lietuvoje? Buvome per atostogas, tai parvažiavome su tokiais skauduliais“, - sako pašnekovė, pridurdama, kad Jungtinėje Karalystėje mirė jos tėvas ir Lietuvoje ji tvarkė visus techninius su tuo susijusius reikalus, tačiau susidūrė su biurokratizmu, nenoru padėti ir valstybinių institucijų tarnautojų grubumu.

Tačiau Neringa teigia visiškai nenustebusi dėl referendumo rezultatų, nes, pasak jos, agituojančių prieš „Brexit“ aktyvumas buvo palyginti menkas, atrodė, kad argumentai yra Europos Sąjungos priešininkų stovyklos pusėje.

„Tie, kurie agitavo už pasitraukimą, padarė namų darbus. Pilni namai buvo visokių skrajučių, agitacijos, viskas įdomiai surašyta. Turinys toks, kad net mums paskaičius atrodė, jog ta Anglija Europos Sąjungoje pražus. Tik tiek, kad mes suprantame, kaip čia iš tiesų yra. O britai tai aišku buvo 100 proc. pasinėrę į euforiją, kokie jie bus galingi ir laimingi vieni patys“, - sakė Neringa.

Klausiama, ar po referendumo kai kurie lietuviai kraunasi jau lagaminus, pašnekovė atsakė teigiamai: pasak jos, yra išvažiuojančių, yra ir išvažiavusių – tai dažniau neseniai į Jungtinę Karalystę atvykę lietuviai. „Tie, kurie gyvena seniai, nepanikuoja“, - sako Neringa.

„Asmeniškai mes su vyru vis tiek esame susirūpinę. Mes gyvename jau šešerius metus, bet vis tiek sumaištis: reikės tvarkytis dokumentus, reikės panirti į tą jų liūną. O mes žinom, kaip jie dirba. Svarbiausia yra susitvarkyti dokumentus dėl sveikatos, nes turime reikalų su ligoninėm, ruošiamės rimtoms operacijoms. Dabar jokios skirtumo nėra, kaip jie mumis rūpinosi, taip tebesirūpina, bet dėl ateities jau neramu“, - sakė Neringa.

Į Lietuvą grįžtų, tik jei kiltų karas, maras ar badas

Aštuonerius metus Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir dirbanti Alina taip pat sako neplanuojanti grįžimo į Lietuvą. Į gimtinę, pasak moters, ją parvytų tik karas, maras arba badas.

„Visai neseniai su vyru kalbėjome, kas turėtų atsitikti kad grįžtume į Lietuvą. Abu pasiilgstame šeimos, gimto krašto, maisto, vakarų su draugais prie ežero kepant dešreles. Šiuo metu abu uždirbame užtektinai išlaikyti savo šeimą. Vaikus leidžiame į darželį, kuris kainuoja beveik pusę mano algos. Gyvename nuo algos iki algos, bet leidžiame sau daug ką. Pabandėme paskaičiuoti, kaip reikėtų išgyventi grįžus į Lietuvą ir greit priėjome prie išvados, jog tikriausiai nebesugebėtume to padaryti. Vien maistui mes išleidžiame apie 300 svarų per mėnesį. O juk tai prilygsta visam mėnesio uždarbiui Lietuvoje!“ - pasakoja Alina.

„Bet tai nėra blogiausia. Visada prisimename gimtinę gražiai, bet kaskart grįžę aplankyti tėvų nusiviliame – niekas nepasikeitė. Žmonės susiraukę, nemandagūs ir be galo įžūlūs. Keliuose tiesiogine prasme vyksta karas ir pasirodymas, kas didesnis erelis ir kieno Bemwas brangesnis. Su vyru sakėme nebemokėtume gyventi Lietuvoje. Neduok Dieve, bet tikriausiai yra tik 3 priežastys dėl kurių rimtai svarstytume galimybę grįžti namo – karas, maras arba badas. Ir taip mano dauguma mūsų pažįstamų,“ - atvirai teigia pašnekovė.

Moteris sako suprantanti, kad Jungtinėje Karalystėje ji su vyru visuomet bus užsienietė, bet to nesureikšmina, mat patiria ne tik priešiškumo iš vietos gyventojų, bet ir palaikymo.

„Vieni žmonės mus visada menkins, o kiti kaip tik džiaugiasi ir sako, kad mes įnešame naujų idėjų, esame be galo darbštūs ir atsakingi. Kaip ir visur, priklauso nuo žmogaus išsilavinimo. Atvykus į Jungtinę Karalystę teko padirbėti maisto fabrike. Ten dirbančių žmonių kontingentas ryškiai skiriasi nuo tų, su kuriais tenka dirbti dabar. Kalbu ne tik apie anglus, bet ir apie lietuvius“, - pasakoja Alina.

Pašnekovė dėsto, kad Anglijoje gyventi lengviau ne vien dėl pinigų. „Mano manymu čia infrastruktūra išvystyta daug geriau ir viskas padaryta labai lengva ir suprantama“, - sako Alina ir pateikia pavyzdžių:

- Viską gali susitvarkyti internetu – užsiregistruoti pas gydytoją, užsisakyti maisto prekes į namus, susitvarkyti komunalinius mokesčius, lengvai rasti teisinę informaciją, apie mokyklas, pašalpas ir t.t.;

- Eidamas pas daktarą net negalvoji apie lauknešėlius. Jiems tai visiškai nepriimtina ir nesuprantama. Atsimenu, kai pagimdžiau, atsidėkodama įteikiau atvirutę ir saldainių dėžę, tai sesutė nežinojo, kaip reaguoti. Ji padėkojo už atvirutę, o saldainius padėjo ant staliuko seselių kambaryje jog visos pasivaišintų;

- Taip pat tvarkėmės savivaldybės be palūkanų teikiamą paskolą ir visi darbuotojai buvo be galo paslaugūs ir niekas net neužsiminė apie pakištukus; - Vairavimo kultūra visiškai skiriasi – kamščiuose vairuotojai praleidžia tuos kurie laukia šalutiniame kelyje, labai retai išgirsi garsinį signalą kai koks mokinukas „pasiklysta“ žiedinėje sankryžoje, o jei tokį išgirdai, tai greičiausiai už vairo lenkas arba lietuvis;

- Kelių policija dirba žmogui o ne savo kišenei. Per visus tuos metus buvau vieną kartą sustabdyta už greičio viršijimą ir gavau tik įspėjimą. Policininkas net neužsiminė apie mano automobilio tamsintus priekinius stiklus! O Lietuvoje buvome su tuo pačiu automobiliu grįžę į vestuves, tai buvome sustabdyti vestuvių dieną važiuojant kolonoje. Ir policininkas tiesiai šviesiai paprašė pinigų. Kol važiuoji nekeldamas tiesioginės grėsmės kitiems eismo dalyviams, čia niekas tavęs nestabdys ir netikrins.

Alina sako kad vienintelis kylantis nerimas po referendumo - kaip į tai reaguos šalies ekonomika: ar nepakils būsto paskolų palūkanos, maisto prekių ir paslaugų kainos. Ji baiminasi, kad gali tapti sudėtingiau vykti į Lietuvą aplankyti tėvų ir draugų arba seneliams atvykti aplankyti vaikaičių į Jungtinę Karalystę.

Moteris sako aptarusi referendumo rezultatus su kolegomis ir priėjusi prie išvados, kad aistros pradeda rimti, svaro vertė lėtai pradėjo kilti. Pasak jos, britai svarsto, kad referendumas suskaldė šalį ir pastūmėjo rasizmo link: vietos žiniasklaidoje buvo pranešimų apie tamsesnio gymio asmens užsipuolimą autobuse.

„Bendradarbiai klausė, ar aš ir mano šeima jaučiamės saugiai. Su jais pasidalinau mintimis, jog dabar nejučia būna apsižvalgau aplinkui prieš pradėdama kalbėti lietuviškai minioje. Ir jie buvo nustebę, mat kol kas Velse negirdėjome apie tokius pykčio priepuolius apie kuriuos girdime iš žiniasklaidos. Kolegos sakė, jog neturėčiau varžyti savęs ar baimintis. jie patikino, jog jei tokia grėsmė ir iškiltų tai didžioji dalis žmonių visuomet palaikys mažumas ir užstos nuo užgauliotojų", - sakė Alina. 

DELFI.lt


Komentarai

Assas Ne lietuviu lenku jie bijo , cia viskas prasidejo del refugees kai juos pradejo priimineti skirti pasalpas ir butus uz dyka kur vietiniai anglai ju negavo laukdami daug metu eilese del ju.


Imigracija

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!