Skelbimai

Emigracijoje pinigų kiekybė nelygi gyvenimo kokybei

Kas yra pagrindinis motyvas, skatinantis žmones migruoti? Žinoma, pinigai. Kartais jų kiekis tiesiog apakina žmogų ir visiškai užmirštami likusieji gyvenimo kokybės rodikliai, aukojamas privatumas, asmeninė laisvė. Ar tai daryti verta – bendros taisyklės nėra, kiekvieno patirtys yra skirtingos. Šįkart dalijamės nepopuliaria lietuvio istorija – vyras bando įrodyti, kad emigracija į Jungtinę Karalystę tik pablogina bendrąją žmogaus būklę išvykus iš Lietuvos.

Images Money nuotr. Kas geriau: 800 eurų Lietuvoje ar pusantro tūkstančio svarų Londone?
Images Money nuotr. Kas geriau: 800 eurų Lietuvoje ar pusantro tūkstančio svarų Londone?

Visame pasaulyje tarptautinė gyventojų migracija didėja, kiekvieną žmogų tai daryti skatina skirtingos priežastys, tačiau bet kuriam atvejui galima taikyti vieną bendrą vardiklį – tai geresnio gyvenimo paieškos.

Kas yra geresnis gyvenimas? Vieningo atsakymo irgi nėra, tačiau dažniausiai minima priežastis – pinigai.

Dėl to žmonės traukia į labiau ekonomiškai išsivyščiusias Vakarų šalis, kuriose tų pinigų yra daugiau. Ir kiekvienas nusistato sau ribą, ką gali padaryti dėl didesnių skaičių banko sąskaitoje.

Tačiau ar jie tikrai verti to, ką reikia dėl jų padaryti?

Anglija.today dalijasi vieno į JK emigravusio ir po kurio laiko į Lietuvą grįžusio vyro istorija bei išvadomis, padarytomis įgavus patirties svetur.

Jis kelia klausimą – ar tikrai verta?

Primename, kad tai yra tik individualios įžvalgos ir subjektyvi nuomonė. Žmogus savo vardo viešinti nepanoro ir mes tokią teisę jam garantuojame. Dėl aiškumo pavadinkime jį Juozu.

Juozas mano, kad Lietuvoje gerą gyvenimą susikurti yra lengviau nei Jungtinėje Karalystėje. Tokias išvadas jis padarė pats metams įlindęs į emigranto kailį.

„Štai tokia mano, Juozo, istorija.

Pirmoji migracija

Gimiau ir užaugau Lietuvos provincijoje, kurią tik sulaukęs pilnametystės palikau ir išvykau į vieną iš trijų didžiausių šalies miestų. Taigi, tokia buvo pirmoji mano migracija netrukus po amžių sandūros – 2000-ųjų.

Didmiestyje pradėjau studijas, jas derinau su darbu. Sekėsi puikiai, sąžiningai ir savarankiškai uždirbtų pinigų sumos kuri tuo metu vos vos viršijo minimalų atlyginimą, užteko būtiniausiems poreikiams. Tai buvo 430 litų. Pagal anuometinį kursą, ši suma nesudarė net 100 svarų sterlingų. Įsivaizduojat?!

Tačiau jos užteko būsto nuomai (3 kambarių butą nuomojomės su 2 bendramoksliais), maistui ir, žinoma, linksmybėms. Kaipgi studentas be jų?

Rūkiau kaip kaminas. Užteko ir cigaretėms. Žinoma, likus savaitei iki atlyginimo, parduotuvėse tekdavo atidžiau rinktis prekes, pagrindinis apsisprendimo rodiklis buvo kaina: kuo pigiau – tuo geriau. Cigaretes tekdavo riboti.

Žodžiu, pasitempti.

Todėl galvoje nuolat sukdavosi mintis, kaip užsidirbti daugiau pinigų, savo gyvenimo aprašymus siuntinėjau į visas puses, taikiau į pozicijas, kur kandidatams buvo keliami aukščiausi ir man tuo metu nepasiekiami reikalavimai. Niekas už tai juk nebaudė.

Galiausiai gavau progą išbandyti darbą, kuris man, studentui tuo metu atrodė kaip svajonių užsiėmimas – tai buvo darbas biure, informacijos rinkimas ir analizė, bendravimas su žmonėmis.

Gavus pirmą atlyginimą akys iššoko ant kaktos – už ne pilną mėnesį gavau tiek, kiek anksčiau gaudavai beveik per beveik per ketvirtį.

Tai buvo pats geriausias motyvas stengtis, todėl darbui teko skirti vis daugiau laiko. Jo resursai, žinia, riboti, tad jo vis mažiau liko studijoms. O kad darbas ir studijos vienas kitam nekenktų, teko rinktis ir aš, įpusėjus mokslams, pasirinkau darbą.

Nesigailėjau. Gyvenimas buvo puikus. Atrodė, kad nieko netrūksta.

Krizė

Lietuva tuo metu tapo Europos Sąjungos nare ir tuo metu iš mano aplinkos pirmieji žmonės išvyko trumpam padirbėti į Angliją. Sakė, trumpam. Greitai paskaičiavo, kad per metus ten užsidirbs tiek, kiek Lietuvoje per dešimtmetį ir grįš.

Teko palinkėti jiems sėkmės ir atsisveikinti. Pats toliau dirbau mėgstamą darbą ir džiaugiausi, jog nereikia lenkti nugaros statybose – sparčiai kylant Lietuvos ekonomikai šalyje vienas po kito dygo nauji objektai, o statybininko profesija tapo prestižine, vertinant pagal atlyginimo dydį.

Kartą, apie 2006 metus sutikau pažįstamą iš savo gimtojo kaimo, prie prekybos centro jis man šūktelėjo iš apynaujo BMW salono. Paklausiau, kuo užsiima, sakė, kad dirba pagalbiniu vieno dangoraižio statybose. Uždirba bent 4000 litų, džiaugiasi gyvenimu, turi ne tik svajonių mašiną, bet įsigijo butą, planuoja kurti šeimą.

Palinkėjau ir jam sėkmės. Tuo metu uždirbau neblogai, tačiau tikrai ne tiek, kiek tas mano pažįstamas.

Pasidžiaugiau, kad žmonės taip gerai gyvena.

Asmeninio archyvo nuotr. Prieš krizę Lietuvoje daug kas gyveno gerai, tai liudijo uždarbiai statybose.

Bet tada atėjo krizė. Mano aplinkoje buvo labai daug žmonių, kurie ryžosi išvažiuoti, mat juos slėgė paskolų naštos: iki tol gana neblogai uždirbę net aukštos kvalifikacijos nereikalaujančiuose darbuose jie nutarė imti paskolas būstams ir automobiliams, tačiau staiga pasikeitusi ekonominė padėtis įspraudė juos į kampus.

Jungtinė Karalystė ir Norvegija buvo populiariausios emigruojančiųjų kryptys. Atlikę elementarius matematinius veiksmus jie skaičiavo, kad per trumpą laiką pavyks užsidirbti tiek, kad negandos dingtų, o tada grįš.

Aišku, jie negrįžo.

Išvažiavo ir ne vienas žmogus iš labai artimo mano rato. Toks staigus pasikeitimas net sukūrė savotišką tuštumą aplink mane, tačiau ją pavyko užpildyti darbu ir linksmybėmis – mano darbovietę krizė tarsi apėjo, ir toliau galėjau sau leisti gerai gyventi.

Ir kai krizės išvarginta Lietuva jau pradėjo stotis ant kojų, finansiniai sunkumai užklupo mūsų įmonę. Išeinanti krizė nutarė smogti ir mums.

Tačiau mūsų taip lengvai neįveiksi – apgalvoti, nors ir šiek tiek rizikingi sprendimai pasiteisino ir krizei teko sprukti pabrukus uodegą.

Apsisprendimas emigruoti

Kai supratau, kad savo mėgstamoje darbovietėje esu jau ištisą dešimtmetį, galvoje ėmė sukti įkyrios mintys – negi tai yra maksimali riba, ką galėjau pasiekti? Tos mintys neskubėjo palikti manęs ramybėje ir galiausiai virto savotišku sąžinės priekaištu, kad sėdžiu Lietuvoje, kai prieš akis – tokios galimybės.

Taip, moku angliškai, keliauti ir dirbti galiu bet kur Europos Sąjungoje. Kodėl nepabandžius?

Nors tuo menu uždirbau tiek, kad už gero buto nuomą ir mokesčiams teko paskirti beveik pusę atlyginimo, o kitą pusę lengvai išleisdavau maistui, viešajam transportui, pramogoms, kelionėms.

Pradėjau aktyviai domėtis žiniomis apie emigraciją, norėjau išsiaiškinti, kokią žinutę siunčia išvykstantieji iš Lietuvos? Dauguma jų sakė – Lietuvoje gyventi jau neįmanoma. Užsienyje, įdedant tiek pat pastangų, galima uždirbti kur kas didesnes sumas.

Dėl pastarosios dalies jie buvo teisūs. Labai greitai tuo įsitikinau, kai, daugelio kolegų didžiai nuostabai pasakiau, kad išeinu iš darbo ir emigruoju.

Alma Pater/Wikimedia Commons nuotr. Emigravau.

JK

2015 metais išvykau į Jungtinę Karalystę, nors svarsčiau dar kelis variantus. Pagrindinis faktorius, lėmęs tokį apsisprendimą, buvo anglų kalba ir gausi lietuvių bendruomenė šalyje. Buvau šį tą sugalvojęs, mintyse sukosi projektai, kuriuos ketinau įgyvendinti su tautiečiais.

Vos atvykęs įsikūriau Londono pakraštyje, pasirūpinau nacionalinio draudimo numeriu, išsiuntinėjau daugybę laiškų žmonėms, kurie, kaip maniau, gali padėti įgyvendinti mano sumanymus arba aš galiu prisidėti prie jų projektų. Kontaktą greitai pavyko užmegzti, jau po kelių dienų JK sostinėje prasidėjo darbai.

Nors dar neturėjau banko sąskaitos – mane nervino neigiami atsakymai jų padaliniuose, atsisakymų priežastys visada buvo skirtingos. Užtrukau apie tris savaites, kol ją gavau.

Darbas su naujais pažįstamais tautiečiais klojosi puikiai, matėme rezultatą, tačiau sukurtas produktas nesulaukė susidomėjimo ir, trumpai pagyvavęs projektas atsidūrė istorijos šiukšlyne.

Teko atidėti svajones tolesnei ateičiai ir važiuoti į vieną iš daugelio įdarbinimo agentūrų, o jau ankstų kitos dienos rytą krauti dėžes į sunkvežimį netoli greitkelio M25 esančiame prekių sandėliavimo ir skirstymo centre.

Kartais tekdavo jas pristatyti klientams.

Darbas buvo pastovus, dėl, mano nuomone, netinkamo organizavimo pernelyg daug jo likdavo darbo dienos pabaigai, tai reikšdavo viršininko prašymą likti viršvalandžiams.

Daugelio britų šis pasiūlymas neviliojo, o aš mielai pasilikdavau. Tai reiškė papildomas pajamas, be to, fizinė veikla padėdavo negalvoti „ką, po velnių, aš čia veikiu?“.

Atlyginimo užteko kambario nuomai (maždaug pusė mėnesinio atlyginimo sumos), transportui, maistui, rūkalams. Stengiausi, kad net ir po darbo neliktų laiko nieko neveikimui. Sportavau, gėrėjausi Londono muziejais, tyrinėjau gausų kultūrinį miesto paveldą, tarp jų – ir garsiuosius angliškus „pub’us“.

Grynosios mano pajamos sudarė apie 1200 £ per mėnesį – taip, pagal tuometinį kursą tai buvo beveik 6 tūkstančiai litų. Tačiau jie džiaugsmo man neteikė.

Visų pirma dėl to, kad jų vertė buvo kur kas mažesnė, nei mano Lietuvoje uždirbti 2000 litų.

Su beveik triskart didesne pinigų suma aš gyvenau žymiai prasčiau. Visų pirma, negalėjau sau leisti išsinuomoti buto.

Privatumas man – neįkainojamas. Nėra tokios pinigų sumos, kuria aš įvardinčiau asmeninę laisvę.

Ir labai blogai jaučiausi apribotas, nes namą dalinausi su keliais tautiečiais. Nors su jais sutariau kuo puikiausiai.

Nors gerai sutariau ir su kolegomis britiškame kolektyve, nors vadovas pasiūlė dirbti be agentūros tarpininkavimo, nors po 3 mėnesių darbo savo rankose jau turėjau kontraktą su socialinėmis garantijomis ir didesniu atlyginimu.

Nors vasarą vadovas pasikvietė į kabinetą ir parodė aiškiai sudėliotą struktūrą, kaip šioje kompanijoje siekti karjeros. Sakė, Juozai, tokių žmonių mums reikia, gali siekti aukštumų, mūru stosiu už tave jeigu prireiks užtarimo prieš dar aukštesnes pozicijas struktūroje užimančius vadovus.

Ir aš jam padėkojau už įvertinimą, tačiau kartu atsakiau, kad grįžtu į Lietuvą.

Jam, kaip ir kolegoms Lietuvoje, tai buvo didžiulė nuostaba.

Bet aš jau buvau tvirtai apsisprendęs. Praėjus lygiai metams ir 8 dienoms aš sėdėjau pigių skrydžių bendrovės lėktuve Lutono oro uoste. Rankose buvo bilietas į vieną pusę – Lietuvą.

Jau turėjau ten darbą. Dievinu internetą, jis padeda išspręsti daugybę reikalų. Bedarbiu buvau lygiai 4 dienas, į darbo biržą dėl tokio menkniekio net nesikreipiau.

Sumokėjau PSD.

Alma Pater/Wikimedia Commons nuotr. Emigravau.

Išvados ir palyginimas

Manau, kad metų man užteko pajusti Jungtinės Karalystės ritmą, įsitikinau, kad tai galimybių šalis, kurioje puikiai užsuktas vartojimo ciklas, nešantis didžiulę ekonominę naudą valstybei ir jos gyventojams.

Manau, kad dabar turiu žinių pagrindus, kurie man suteikia galimybę lyginti gyvenimą Lietuvoje ir Anglijoje (Londoną).

Ir, vertinant pagal ekonominius rodiklius, anglai mūsų šalį tikrai lenkia taip, kad pasivyti juos – jokių šansų. Net ir tuo atveju, jeigu jų ekonomika patirtų didžiulį smūgį po „Brexit“.

Tačiau skirtinga pinigų vertė – Lietuvoje kokybišką gyvenimą susikurti reikia kur kas mažesnės sumos: kiek reikia laiko ir pastangų, kad abiejose šalyse galėtum pasiekti vienodas sąlygas?

Šiandien Lietuvoje mano mėnesinės pajamos sudaro beveik tūkstantį eurų, tačiau man jie vertingesni už tuos 1400 svarų sterlingų, kuriuos gaudavau paskutiniaisiais darbo JK mėnesiais.

Šiandien, kaip dainuoja Marijonas Mikutavičius, „gyvenu mieste, turiu butą, mašiną“ („Ar mylit ją Jūs?“, 2010 m.).

Ką su 1400 £ veikčiau Londone? Netgi su 2000 £? Rūkyčiau. Bet nerūkau, mečiau dar būdamas Anglijoje.

Nenoriu dirbti visą mėnesį tam, kad užsidirbčiau stogui virš galvos, maistui ir viešajam transportui.

Ačiū už pasiūlymus, bet kooperuotis su niekuo nenoriu – gyvenimas bendrabutyje jau praėjęs gyvenimo etapas, kuriame tą pačią erdvę reikia dalintis su keliais žmonėmis. Juolab, kai žmonės keičiasi ir niekada nežinosi, kokio „perliuko“ sulauksi – tokio, kuris alų geria vietoj rytinės kavos arba su, švelniai tariant, kitokiu nei įprastas požiūriu į tvarką bendrai naudojamose patalpose.

Be to, laikas – resursas, kurio papildomai negausi, todėl aš labai vertinu jį. Lietuvoje galiu daugiau jo skirti savo poreikiams užuot švaisčius jį ilgoms kelionėms metro ir, baisu net prisiminti, kamščiuose įstrigusiais autobusais.

Ar ne, londoniečiai?

JK visuomenės nevertinsiu. Ten per daug žmonių, kad apie kiekvieną žinočiau tiesą. Tarp tų, su kuriais teko susidurti tiesiogiai, buvo visokių. Kaip ir Lietuvoje.

Apie anglišką orą patylėsiu, tegul apie jį kalba patys anglai. Nors jis nebuvo toks blogas, kaip mane prieš atvykimą gąsdino kai kurie tautiečiai.

Savijauta? Nemeluosiu, ten jaučiausi svečiu. Lietuvoje aš – šeimininkas.

Gyvenimo kokybės supratimas – individualus reikalas.

Esu įsitikinęs, kad Londone yra begalybė laimingų lietuvių, man teko juos sutikti, mes tapome draugais ir aš kartas nuo karto skrendu su jais susitikti.

Fantastiškas maisto pasirinkimas ir draugiški skirtingų kultūrų atstovai yra tai, ko pasigendu Lietuvoje.

Tačiau geresnį gyvenimą, kaip byloja mano patirtis, lengviau susikurti Lietuvos didmiestyje.

Žinau, kad yra manančių kitaip ir su jais be jokios abejonės sutinku.

Nesutinku su tais, kurie smerkiamu tonu konstatuoja, kad Lietuvoje geras gyvenimas neegzistuoja.

Su geriausiais linkėjimais JK lietuviams – Juozas.“

Flickr nuotr. Londone labiausiai trūko privačios erdvės – kai nuomoji kambarį, apie ją gali pasvajoti.



Komentarai



Imigracija

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!