Skelbimai

Angliją į Lietuvą išmainęs lietuvis: vat ten tai kainos

Dvejus metus Londone gyvenęs Joris emigrantus skirsto į dvi grupes: vieni į Angliją važiuoja dirbti ir taupyti, o kiti – gyventi. Save jis priskiria prie antrosios grupės ir nė nedvejojęs įvardija: „Anglijoje už tą patį darbą, kurį dirbu, gaučiau trigubai didesnį atlyginimą nei čia, Lietuvoje.“

pixabay.com nuotr. / Londonas
pixabay.com nuotr. / Londonas

Su Joriu susitikome Vilniaus centre. Į interviu su paspirtuku atvykęs vaikinas užaugo Šiauliuose, tačiau dabar savo gyvenimą kuria sostinėje.

Didesni pinigai nevilioja Jorio grįžti atgal į Londoną, nors būtent pinigai jo gyvenimą apvertė kone aukštyn kojomis. Pajutęs pinigų skonį vaikinas vis atidėliodavo studijas tol, kol nusprendė nebesimokyti, tačiau tai jam nekliudė tvirtai žengti karjeros laiptais.

Jis – ne tipinis emigrantas, kuris visą uždarbį kiša į kojinę tik tam, kad grįžus į Lietuvą galėtų pasijusti milijonieriumi. Atvirkščiai – į tokius emigrantus jis žiūri su šypsena ir dalijasi graudžiomis istorijomis apie lietuvaičių prasimanymus užsidirbti papildomų pinigų – santuokas už pinigus.

Šiuo metu Lietuvoje tvirtai ant kojų stovintis Joris turi palinkėjimą ir emigravusiems tautiečiams: „Tiems, kurie sako, kad Lietuvoje yra blogai, kad čia neįmanoma užsidirbti, galiu pasakyti – tai nesąmonė. Taip šneka tie, kurie neieško ir kurie nežino, kad viskas įmanoma, jei tik nori.“

– Jori, kaip ir kodėl Tavo galvoje gimė idėja išvykti į Londoną?

– Mokykloje buvau labai aktyvus, dalyvavau įvairių organizacijų veiklose, todėl praktiškai turėjau du kelius: žurnalistiką arba politikos mokslus. Tačiau lietuvių kalba man nesisekė, taip ir nusprendžiau stoti į politikos mokslus. Tai buvo įdomu, buvau su tuo kažkiek susidūręs, bet pradėjęs studijuoti supratau, kad tai visiškai ne man. Man buvo ganėtinai nuobodu.

Daugelis žmonių sakė, kad tai pirmas kursas, kad bus nelengva ir reikia išlaukti. Bet aš nenorėjau laukti. Dirbdamas su įvairiomis jaunimo organizacijomis mačiau, kokia yra švietimo sistema svetur, kitose Europos šalyse. Galvojau, kad tai nesąmonė – kodėl aš turiu kentėti tuos metus, jei man neįdomu? Todėl ir nusprendžiau išvažiuoti į Angliją, į Londoną.

– Nejau metei studijas tam, kad galėtum dirbti Anglijoje?

– Pirminis planas buvo šiek tiek padirbti ir pradėti studijuoti, tačiau įvyko kitaip. Išvažiavęs pradėjau dirbti, bet iš karto pateikiau paraiškas į universitetus, rašiau motyvacinius laiškus, pildžiau dokumentus ir gavau pora pasiūlymų studijuoti nuo rugsėjo.

Anglijoje yra tokia sistema: iki sausio 15-osios turi pateikti dokumentus, kad nuo rugsėjo galėtum studijuoti.

Aš įstojau. Gavau pasiūlymą, tik reikėjo išsilaikyti tarptautinį anglų kalbos egzaminą ir reikėjo tam tikro vidurkio iš brandos egzaminų. Viską turėjau, tačiau pradėjau dirbti ir supratau, kad uždirbti yra labai smagu (šypsosi).

Tada nusprendžiau nebestudijuoti, atidėti mokslus kitiems metams, bet po metų įvyko ta pati situacija. Pakeičiau darbą, jame man mokėjo daugiau, o ir darbas man labai patiko, todėl nusprendžiau vėl nebestudijuoti. Taip viskas ir tęsėsi, taip ir nebaigiau universiteto.

– Kokius darbus dirbai?

– Niekada nedirbau jokiuose fabrikuose (nusijuokia). Pirmasis mano darbas buvo ganėtinai paprastas – dirbau salotų bare. Čia kaip kavinėse yra barista, tai aš buvau saladista. Mano darbas buvo tiesiog pietų metu aptarnauti žmones: jie išsirinkdavo, ko nori salotoms, mes sudėdavome ir išmaišydavome.

Darbas buvo labai paprastas, gal tik fiziškai kiek sunkesnis.

– Ar buvo lengva susikalbėti angliškai?

– Su anglų kalba niekada nebuvo problemų. Kai dirbau su nevyriausybinėmis organizacijomis ir tarptautiniais reikalais, labai dažnai kalbėdavau ir laiškus rašydavau angliškai, todėl buvau įsitikinęs, kad nebus problemų, bet yra akcentai, kurie yra ganėtinai sunkūs. Nors Londone yra labai didelė žmonių maišalynė, labai mažai žmonių kalba ta taisyklinga anglų kalba. Daug žmonių atvyksta iš kitų miestų ir kalba su įvairiais dialektais, todėl reikėjo priprasti.

Pirmus mėnesius suprasdavau viską, bet dar reikdavo pagalvoti prieš kažką sakant.

– Kaip tie pirmieji mėnesiai? Ar nenutiko jokių keistų nuotykių?

– Mano pirmasis vadovas buvo anglas, bet iš Šiaurės. Pirmą mėnesį aš tiesiog nesuprasdavau, ką jis sako (juokiasi). Jis man kažką pasakydavo, ką reikia padaryti, aš atsisukdavau į jį, pasakydavau, kad nieko nesupratau ir paprašydavau kalbėti lėčiau.

Nors didelių problemų nekilo, tik reikėjo priprasti, kaip žmonės kalba.

– Išvykai vienas, ar greitai radai bendraminčių?

– Draugų turėjau dar prieš atvykdamas, nors, žinoma, atsirado ir naujų draugų, su kuriais bendrauju iki šiol.

O ar lengva jų susirasti? Manau, kad daugelis ten išvykusių žmonių jaučiasi labai vieniši. Aš pats pirmą pusmetį jaučiausi vienišas vien dėl to, kad buvau svetimoje šalyje, šalia nebuvo artimųjų, tėvų. Nors turėjau sesę, kuri tuo metu gyveno Londone, bet kiek vėliau ji grįžo atgal į Lietuvą.

– Ar bendravai su tais lietuviais, kurie į Angliją buvo atvykę sunkiai ir daug užsidirbti?

– Pirmajame darbe iš aštuoniolikos žmonių net devyni buvo lietuviai. Dar buvo kokie šeši lenkai, pora merginų iš Slovakijos ir tik du anglai. (Buvote tiesiog pigesnė darbo jėga?) Nemanau. Tiesiog Anglijoje yra labai daug emigrantų iš Lietuvos ir tos pačios Lenkijos, todėl normalu, kad tie antriniai darbai atitenka užsieniečiams.

Taip, susipažinau ir su tokiais žmonėmis, kurie į Angliją atvyko tik dirbti, tačiau kontakto su jais nepalaikydavau.

Manau, kad yra du tipai žmonių: arba jie dirba ir daugiau nieko neveikia, nueina į darbą, grįžta ir būna namie, taip pat ir savaitgalį, o yra tokių žmonių, kurie tiesiog atvažiuoja gyventi. Aš buvau tas antras tipas. Aš atvažiavau gyventi ir neturėjau tikslo susitaupyti kuo daugiau pinigų, nusipirkti butą Lietuvoje ir grįžti čia gyventi.

Mano tikslas buvo pagyventi užsienyje ir suprasti, ką reiškia „sėdėti ant savo užpakalio“ (juokiasi), ką reiškia būti toli nuo savo šalies ir artimųjų.

Esu girdėjęs įvairių istorijų. Esu girdėjęs, kaip lietuvės merginos išteka už žmonių, kurie neturi vizos ir jas pagauna, vėliau jos visus metus vaikšto su apykoje, negali išvykti iš šalies ir negali tėvams prisipažinti, kad ištekėjo už užsieniečio dėl pinigų, kad jis gautų vizą.

Narkotikai taip pat labai populiaru Anglijoje. Nuėjęs į klubą visada sulauksi pasiūlymo įsigyti „ko nors daugiau“, bet yra žmonių, kurie atsisako ir yra tokių, kurie nori užsimiršti, nes Anglijoje gyvendami nesijaučia gerai.

– Pasakoji, kad į Angliją vykai norėdamas pamatyti kitokį gyvenimą, norėdamas kažko išmokti, tai ar ko nors išmokai?

– Išmokau daug. Pirmasis darbas mane labai ištiesino, nes atvažiavau galvodamas, kad aš čia kalnus nuversiu, bet nėra viskas taip paprasta, reikia įdėti labai daug pastangų, jei nori kažko pasiekti, reikia įdėti labai daug darbo.

Turėjau vieną kolegę, kuri buvo gerokai vyresnė ir jau 15 ar 18 metų gyveno Anglijoje, bet ji buvo indų plovėja. Ji tą darbą dirbo kokius šešerius metus. Anglų kalbos ji beveik visiškai nemokėjo. Žiūrėdavau į ją ir galvodavau: kaip taip įmanoma? Tiesiog tas žmogus visiškai nedėjo jokių pastangų. Gal tiesiog nenorėjo.

Žinoma, yra tokių žmonių, kurie visą gyvenimą pradirba tą patį darbą ir yra laimingi, bet juk galima pasiekti ir kažko daugiau.

– Darbas salotų bare buvo tik pirma stotelė? Ką dirbai po to?

– Įsidarbinau tarptautinėje kompanijoje, kurioje dirbu iki šiol. Pradėjau dirbti su vienu jų prekės ženklu, dirbau parduotuvėje. Pradėjau kaip paprastas konsultantas, o po kiek laiko mane pakėlė pareigose, buvau trečias žmogus parduotuvėje, vadovo pavaduotojas.

– Šį darbą dirbi ir Lietuvoje. Kas įvyko, kad teko Angliją išmainyti į Lietuvą?

– Su viena lietuve, kuri dirbo toje pačioje kompanijoje, vieną vakarą kalbėjau, kad būtų smagu, jei ši įmonė atsidarytų ir Lietuvoje. Grįžęs namo po šio pokalbio radau lietuvišką šio prekės ženklo puslapį feisbuke. Pamačiau, kad jis visai neseniai sukurtas ir supratau, kad jie plečiasi. Taip galvoje ir gimė ši avantiūra – grįžti į Lietuvą ir padėti jiems atsidaryti ar net likti čia dirbti.

Nieko nelaukęs nusiunčiau jiems savo CV, netrukus turėjau pirmą pokalbį per „Skype“ su įdarbinimo agentūra. Antras etapas – tiesioginis pokalbis su vadovais. Bet aš jau po pirmojo pokalbio žinojau, kad mane pakvies ir į antrą. Man atrodo, kad aš buvau vienintelis žmogus, kuris dirbo su šiuo prekės ženklu ir turėjo gana daug žinių.

Po antro pokalbio sulaukiau pasiūlymo prisijungti.

– Ar norėjai grįžti į Lietuvą?

– Nenorėjau. Buvo labai daug diskusijų su artimaisiais. Turėjau labai mažai laiko apsispręsti, todėl teko susidėlioti visus pliusus ir minusus. Bet aš esu iš tų žmonių, kurie galvoja, kad nepabandęs nesužinosi, todėl nusprendžiau pabandyti.

– Angliją išmainei į Lietuvą. Taip pat išmainei ir anglišką atlyginimą į lietuvišką? O gal jis nesiskiria?

– Skiriasi trigubai. Anglijoje už tą patį darbą, kurį dirbu, gaučiau trigubai didesnį atlyginimą nei čia, Lietuvoje.

– Ar už trigubai didesnį atlyginimą Londone būtum gyvenęs geriau nei čia Lietuvoje, jei suskaičiuotum išlaidas?

– Londonas yra labai brangus miestas, ten išlaidos labai didelės, bet galima ir labai daug uždirbti. Jei taip lyginant, tai tas gyvenimas labai panašus. Aš čia mažiau uždirbu, bet mačiau ir išleidžiu. Nors jaučiasi, kad Lietuvoje kai kurios kainos yra labai išaugusios, ypač po euro įvedimo.

Atsimenu, kad tuo metu, kai buvo įvestas euras, net negyvenau Lietuvoje, todėl grįžus buvo labai sunku suskaičiuoti, kiek čia gausis (šypteli).

– Sakai, kad Londonas – brangus miestas, tai gal gali įvardyti, kiek kainavo būsto nuoma?

– Priklauso nuo zonos, kurioje gyveni, nors aš pats mokėjau gana pigiai, nes gyvenau su draugais, kurie ten gyveno jau ilgą laiką ir savininkas jiems nekėlė kainos. Už savo kambarį mokėdavau apie 400 svarų per mėnesį, labai mažai. Mano draugai mokėdavo dvigubai daugiau.

– O kiek kainuodavo maistas?

– Aš jau dvejus metus nebegyvenu Anglijoje, tačiau tuo metu man maisto savaitei užtekdavo už 20-30 svarų, jei kažko daugiau pirkdavau, gal išleisdavau ir 40. Tikrai nedaug. Bet aš gyvenau vienas, todėl maisto ir nereikėjo labai daug, o ir esu nelabai geras virėjas, todėl ne tiek gamindavau, kiek šiaip nueidavau kur nors pavalgyti.

Nuėjęs į parduotuvę niekada nežiūrėdavau į kainas, todėl grįžus buvo labai keista. Čia žiūriu į kainas, jei per brangu – ieškau kažko pigesnio arba pagalvoju, ar man tikrai to nereikia. Labai mėgstu „Nutella“, o Lietuvoje ji žiauriai brangi (juokiasi), bet vis dar perku ją.

– Grįždavai aplankyti Lietuvą?

– Žinoma. Tris ar keturis kartus per metus grįždavau savaitgaliui ar ilgesniam laikotarpiui. Norėdavau ir šeimą pamatyti, nepraleisdavau gimtadienių, vestuvių ar krikštynų.

– Ar grįžęs sulaukdavai kokių nors neigiamų komentarų apie tai, kad esi emigrantas?

– Ne, nors tikrai daugelis galvoja, kad išvažiavęs į Angliją uždirbi milijonus, todėl sulaukdavau tokių juokelių, kad štai aš šiandien moku už visus, nes ten daug uždirbu. Patyčių nebuvo, bet ir nedirbau kokiam nors viršų fabrike (šypsosi).

– Daugelis sako, kad būdamas ten, nesvarbu, kaip gyventum ir kiek uždirbtum, vis tiek lieki emigrantu. Ar pajautei tai?

– Yra visokių situacijų. Nors aš asmeniškai džiaugiuosi grįžęs į Lietuvą, nes čia jaučiuosi savas ir čia viskas daug paprasčiau.

– Kodėl paprasčiau?

– Manau, kad Lietuvoje dirbdamas ir įdėdamas pastangų galiu daug daugiau pasiekti. Nesakau, kad yra kažkokia diskriminacija prieš emigrantus ar panašiai, tačiau šalis labai didelė. Yra toks posakis: geriau būti didele žuvimi mažame ežere nei maža dideliame.

– Kaip pats reaguoji į tuos emigrantus, kurie grįžę demonstruoja neva didžiulius turtus ir švaistosi sunkiai uždirbtais pinigais?

– Man labai juokinga. Ir prieš šį interviu galvojau apie tai, kad yra tokių žmonių, kurie atvažiuoja ir švaistosi pinigais, nors pusę metų Anglijoje ar kažkur kitur taupė. Tai apgailėtina.

Visi sunkiai dirbame. Ir Lietuvoje, ir Anglijoje. Nežinau, kiek tie žmonės domisi politika, bet aš ja šiek tiek domiuosi ir galiu pasakyti, kad ir Anglijoje viskas nėra labai lengva, yra įvairių peripetijų valdžios atžvilgiu, bet jie tiesiog nesidomi ir galvoja, kad viskas yra gerai.

– Ar gyvendamas Anglijoje pastebėjai kokių nors kultūrinių skirtumų?

– Britai labai myli monarchiją. Man atrodo, kad kiekvienas britas labai myli savo karalienę ir švenčia visas jų šventes. Karalienės gimtadienis, inauguracijos metai ir panašiai.

O daugiau kultūrinių skirtumų... Pavyzdžiui, jei ateini į svečius Lietuvoje ir atsineši butelį vyno, jo niekada nepasiimsi atgal namo, o ten tai įprasta. Mes šiek tiek prie to neįpratę, nes jei kažką atsineši, tai ir palieki dovanų.

– Stebint britų spaudą, neįmanoma nepastebėti jų pašėlusių vakarėlių nuotraukų, kai merginos eina basos namo, visi atsipalaidavę ir panašiai. Ar iš tiesų tokie vakarėliai Anglijoje yra labai dažni?

– Londone bet kurią savaitės dieną galėdavai rasti vakarėlį, jei tik norėdavai (nusijuokia). Anglijoje apskritai labai populiaru po darbo nueiti į barą išgerti alaus. Ir ne prisėsti, o tiesiog stovėti. Lietuviai labai mėgsta atėję į kavinę prisėsti prie stalo, o anglai stovi tiesiog gatvėje. Tai tas vakarėlis nuolatos egzistuoja.

Ir pats esu matęs merginų, pritūpusių tiesiog gatvėje ir sysiojančių ar tai be batų grįžtančių namo.

Jei anglai pasiruošę vakarėliui, tai jie pasiruošę iki galo, o jei lietuviai jaučia, kad jau viskas, paskutinioji – kviečiasi taksi ir važiuoja namo.

– Kuo dar britai skiriasi nuo lietuvių?

– Britai yra tokie žmonės, kurie kalba labai gražiai, bet niekada iki galo nepasako, ką apie tave galvoja. Jie yra šaltesni, jaučiasi apatija. Trūksta atvirumo, kurio Lietuvoje yra.

– Jei ne darbo pasiūlymas, ar būtum taip greit grįžęs į Lietuvą?

– Neplanavau grįžti. Taip, gal planavau, bet apie tai negalvojau. Pasitaikė tokia proga ir aš esu labai laimingas būdamas šalia savo artimųjų, šalia draugų. Čia jaučiuosi gerai, bet ir ten jaučiausi labai gerai.

O tiems, kurie sako, kad Lietuvoje yra blogai, kad čia neįmanoma užsidirbti, galiu pasakyti – tai nesąmonė. Taip šneka tie, kurie neieško ir kurie nežino, kad viskas įmanoma, jei tik nori.

– Ar norėtum vėl išvažiuoti į Londoną?

– Tuo metu, kai išvažiavau, buvau neseniai baigęs mokyklą ir man nelabai rūpėjo, kad išvažiuoju kažkur. Gal to labai stipriai nepajaučiau. Bet labai sunku pamiršti savo seną gyvenimą, susikrauti dėžes ir išvažiuoti. Aš tai dariau jau du kartus: išvažiuodamas į Angliją ir grįždamas į Lietuvą.

Nežinau, ar trečio karto dabar norėčiau. Tai sunku.

Grįžęs į Lietuvą viską pradėjau nuo nulio. Taip, grįžęs turėjau darbą, bet jei dabar vėl išvažiuočiau, vėl viską tektų pradėti nuo nulio. Tai sunku ne fiziškai, o emociškai.

DELFI.lt


Komentarai



Imigracija

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!