Anekdotas apie paskutinį emigrantą darosi nebejuokingas (4)

Anekdotas „Paskutinio išvykstančio iš Lietuvos, prašome išjungti šviesą oro uoste“ nėra nei linksmas, nei toks nekaltas. Mat praėjusiais metais Lietuvoje bendras gyventojų skaičius mažėjo sparčiausiai iš visų Europos Sąjungos (ES) valstybių.

flickr.com (Phillip Capper) nuotr. / Vilniaus oro uostas
flickr.com (Phillip Capper) nuotr. / Vilniaus oro uostas

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojos Dovilės Jonavičienės, žmonės nusivylę šalies perspektyvomis. Ji atkreipia dėmesį, kad emigraciją skatina ir kalbėjimas apie liūdnas prognozes – kuo daugiau dramatizmo, tuo žmonėms šalies perspektyvos pilkėja.

DELFI (Š.Mažeikos) nuotr. / Dovilė Jonavičienė

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesoriaus Artūro Tereškino manymu, Lietuvoje žmones žlugdo neigiama psichosocialinė ir emocinė atmosfera. Esą kur tik nepasisuktum, visur vargas, skurdas, skausmas, patyčios, nepagarba asmeniui ir tiesioginis jo žeminimas.

Prieš porą savaičių Eurostatas paskelbė, kad praėjusiais metais didžiausias gyventojų mažėjimas tarp visų ES valstybių buvo Lietuvoje. Tuo metu Vyriausybė, baigiantis kadencijai, pakvietė gyventojus atsakyti į klausimus apie emigraciją, teikti pasiūlymus, kaip stabdyti išvykimą ir susigrąžinti emigrantus. Kas lemia, kad Europos Sąjungoje (ES) esame emigracijos lyderiai? 

Šalyje nemato perspektyvų

D. Jonavičienės teigimu, mokslininkams dažnai kyla klausimas, kodėl emigracija iš Lietuvos santykinai didesnė nei iš panašių kaimyninių šalių. Iki šiol nebūta išsamių tyrimų, kurie būtų atradę vieną Lietuvai išskirtinai būdingą emigracijos priežastį. 

Mokslininkė kartu su kolegomis atliko kelis grįžtamosios migracijos tyrimus. „Man atrodo, vienas raktų yra perspektyvos – kokias čia žmonės perspektyvas turi ir kaip jas suvokia. Kai kuriems labai gero išsilavinimo ar didelių galimybių jauniems žmonėms Lietuvoje darbo ir karjeros perspektyvos per mažos – jų gebėjimai dideli, o Lietuvos rinka nedidelė, ir jie važiuoja kitur tiek pasisemti žinių, tiek realizuoti save“, – aiškina tyrėja. Tačiau, pastebi ji, tokių žmonių – mažoji dalis.

D. Jonavičienė siūlo įsivaizduoti jauną Lietuvoje mokslus baigusį specialistą, pavyzdžiui, įsidarbinantį mokytoju ar paslaugų sektoriuje. „Galime įsivaizduoti, kokios jo perspektyvos dešimties metų laikotarpyje, kiek jis gali tikėtis atlyginimo pakėlimo, karjeros ir panašiai. Man atrodo, čia problema, nes galimybės nėra didelės“, – sako D. Jonavičienė. 

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad emigravę ir gana paprastus darbus dirbantys žmonės dažnai mini panašius dalykus: kad pradžioje buvo sunku, bet po kurio laiko tapo kelių žmonių vadovu, paskui perėjo į kitą darbą, tapo dar reikšmingesniu darbuotoju. Jauniems žmonėms svarbus galėjimas kilti, daryti karjerą, daugiau dirbti ir užsidirbti. 

„Ar Lietuvoje žmonės mato tokią perspektyvą? Atlikdami grįžusių migrantų apklausą klausėme, ar jie ketina pakartotinai išvykti ir, jei taip, tai kodėl. Pagrindinis veiksnys, kuris skatina pakartotinę emigraciją, buvo perspektyvos Lietuvoje nematymas, nusivylimas šalies perspektyvomis“, – teigia TSPMI dėstytoja. 

Pasak D. Jonavičienės, tai lyg ir prieštarauja bendrai statistikai, pagal kurią Lietuvos ekonomika auga, pagal tai lenkiame kai kurias ES šalis. „Tikėtina, kad augimas arba nepasiekia nemažos dalies žmonių, arba nesuvokiamas, neįvertinamas, nes lūkesčiai kyla dar greičiau“, – sako ji. 

Daugiau dramatiško kalbėjimo – daugiau išvykstančių

Tyrėjos teigimu, blogos žinios, pavyzdžiui, liūdnos prognozės dėl Lietuvos gyventojų skaičiaus, taip pat gali mažinti lūkesčius, kad čia gali būti gera gyventi, auginti vaikus, verta likti. Taip susidaro užburtas ratas – kuo daugiau dramatiško kalbėjimo, tuo žmonėms šalies perspektyvos pilkėja. 

Pasak D. Jonavičienės, problema tokio masto ir taip viską apimanti, kad negali tikėtis, jog Vyriausybė gali surasti vieną sprendimą ir ją išspręsti. „Kaip aš sakau, ne Butkevičių ir ne Kubilių žmonės susitinka, kai grįžta gyventi į Lietuvą ir kai sprendžia, emigruoti ar likti. Pirmiausia jie susiduria su savo aplinka – pavyzdžiui, konkrečiais darbdaviais, nuo to dažnai priklauso ir sprendimai, likti ar grįžti“, – aiškina pašnekovė. 

Jos nuomone, daug sprendimų – pačios visuomenės rankose. Tai, sako D. Jonavičienė, ir darbdavių geranoriškumas, pagalba, bandymas parsikviesti išvykusius, ir nuotaikos, kaip sutinkame grįžtančius. Grįžtantys emigrantai pabrėžia, kad pradžia grįžus į Lietuvą būna sudėtinga – pirmiausia jų klausiama, kodėl grįžai, kas užsienyje atsitiko negero. Mokslininkė pasidžiaugė vykdomomis programomis, pavyzdžiui, „Kurk Lietuvai“, „Talentai Lietuvai“, kada realiai kviečiama grįžti, siūlomos darbo arba stažuotės vietos. 

„Šitas požiūris galėtų plėstis ir būtent nuo visuomenės bei darbdavių priklauso, kiek per pozityvų požiūrį bei skatinimą grįžti ar neišvykti galime paveikti blogas tendencijas“, – išeitį mato D. Jonavičienė. 

Jos nuomone, didesnį dėmesį taip pat reikia skirti mirtingumo problemai. Lietuvoje didžiulė bėda savižudybės, mirštamumas dėl nelaimingų atsitikimų, žema vyrų gyvenimo trukmė, alkoholizmas. „Jei iš emigracijos žmonės gali grįžti, tai iš čia negrįžtama. Šios problemos, kalbant apie gerovės Lietuvoje suvokimą, meta šešėlį, kuris savaip gali skatinti ir emigraciją. Jei visi galvojame ir matome, kad Lietuvoje didelės socialinės problemos, pasireiškiančios savižudybėmis, tai gali sukelti minčių emigruoti, ieškant geresnio gyvenimo kažkur kitur“, – kalbėjo TSPMI dėstytoja. 

A. Tereškinas: Darbo kodeksu siekia sustiprinti diskriminaciją ir išnaudojimą

VDU Sociologijos katedros profesoriui A. Tereškinui tekę atlikti sociologinius tyrimus su ne viena socialinės atskirties rizikos grupe, pavyzdžiui, bedarbiais, taip pat įkalintais vyrais. Pasak A. Tereškino, didžiuma respondentų pabrėžė, kad Lietuvoje juos žlugdo neigiama emocinė atmosfera. 

„Kur tik nepasisuktum, visur vargas, skurdas, skausmas, patyčios, nepagarba asmeniui, tiesioginis jo žeminimas. Ir tai vyksta tiek žiniasklaidoje, tiek valstybinių institucijų mastu. Kaip rodo mano ir mano kolegų tyrimai, daugeliu atveju žmonės išgyvena socialinę atskirtį emociniame lygmenyje: nuolatinis nesaugumo jausmas, neteisybės pojūtis, pagarbos bei respektabilumo trūkumas ir neaiškumas dėl ateities verčia juos spręsti, ką toliau daryti – ar skandintis neviltyje, ar žudytis, ar emigruoti“, – aiškina A. Tereškinas. 

DELFI (T. Vinicko) nuotr. / Artūras Tereškinas

Sociologo pastebėjimu, nemažai daliai šioje šalyje tiek emociškai, tiek materialiai pernelyg sunku išgyventi, todėl renkamasi emigruoti. Skurdas ir materialiniai nepritekliai kelia vis intensyvesnes psichologines įtampas, mažina pasitenkinimą savimi ir gyvenimu. 

A. Tereškinas absurdiška ir veikiausiai tik parodomąja vadina Vyriausybės iniciatyvą kreiptis į gyventojus patarimo, kaip stabdyti emigraciją – norima parodyti, neva svarbi žmonių nuomonė.

Jo nuomone, jei Lietuvos vyriausybė ir Seimas tinkamai dirbtų savo darbą, nereiktų tokių absurdiškų iniciatyvų. Pasak A. Tereškino, su šio kreipimosi absurdiškumu susiję ir paskutiniais mėnesiais Seimo priimti diskriminaciniai įstatymai, pavyzdžiui – Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, naujasis Darbo kodeksas ir siekis Konstitucijoje sutapatinti šeimą su santuoka. 

„Visi šie politiniai įvykiai rodo, kad valdžiai visai nerūpi piliečiai, kad rūpestis jais yra tik parodomasis, kad paisoma tik Katalikų bažnyčios ir stambaus kapitalo interesų. Visa tai irgi postūmis emigruoti“, – kalbėjo pašnekovas. 

Jis pateikia paprastą pavyzdį. 2014 m. VDU Sociologijos katedros mokslininkai atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą apie jų požiūrį į skurdą ir socialinę atskirtį. Vienas iš svarbių apklausos rezultatų parodė, kad neigiamiausiai skurstančius ir vargstančius Lietuvoje vertina darbdaviai (vadovai ir verslininkai) – tai yra tie, kurie užima aukščiausias pozicijas darbo rinkoje. 

Šie galingieji „žaidėjai“ esą ir yra labiausiai linkę pateisinti skirtingų atskirties grupių, kad ir vienišų mamų ar lėtinėmis ligomis sergančių asmenų, diskriminaciją darbo rinkoje ir yra linkę skirstyti žmones į vertus ir nevertus dirbti. 

„Todėl Lietuvos vyriausybės vadovo ir jam pritariančių ekonomistų bei politikų svaičiojimai apie darbo santykių liberalizavimą naujajame Darbo kodekse rodo, kad jie apskritai nesuvokia liūdnos darbdavio-darbuotojo santykių tikrovės ir nori tik dar labiau sustiprinti diskriminaciją, išnaudojimą ir ekonominį bei emocinį nesaugumą Lietuvoje. Todėl dažnam iš mūsų ir kyla klausimas: kas nori gyventi šioje socialiai nejautraus, diskriminacinio ir tiesiog tragiškai socialiai neatsakingo valdančiojo „elito“ šalyje?“, – dėsto VDU Sociologijos katedros profesorius. 

DELFI.lt



Imigracija

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!