Su monospektakliu į Angliją atvykstantis Marius Jampolskis: „Reikia mokėti klausytis žmonių, nes jie pilni istorijų“ Interviu

„Tikriausiai kiekvieną dieną kažką žvejojam. Ir stebuklas trunka iki tos akimirkos, kol atidarom pašto dežutę. Vienam atitenka meilės laiškas, kitam alimentai, trečiam cukraus kiekis šlapime, dar kitam „atsakymas teigiamas". Suprantate, vienu metu tai atrodo linksma, kitu, dramatiška ar net tragiška. Ir viskas priklauso nuo to, kaip profesionaliai užmesi tą kabliuką“, - apie savo monospektaklį „Žuvis, alus ir ji“ kalba žinomas Lietuvos aktorius Marius Jampolskis. Būtent jį jau šį sekmadienį galės išvysti ir Londono lietuviai pamėgtoje „Bernelių užeigoje“.

Marius Jampolskis (Dmitrijus Radlinskas | Fotodiena.lt)
Marius Jampolskis (Dmitrijus Radlinskas | Fotodiena.lt)

Į Angliją atkeliaujate su monospektakliu „Žuvis, alus ir ji“. Apie ką jis?

Kada vyras ir moteris susitinka, istorija prasideda. Mus formuoja aplinka. Ir mes toje aplinkoje tampame bet kuo. Tada moteris žiūri į vyrą ir sako, kad jis panašus į dinozaurą, arba mamutą, arba į slieką. O vyras moters akyse nori būti vyru. Ir su draugais, prie alaus bokalo jis nori jaustis vyru. Ir vyras nori, kad šeimoj jį gerbtų. O aplinka iš jo kartais padaro velniai žino ką. Tai problema. Nes vyras nori, kad moteris jį pažintų. Jis daug ir sunkiai dirba. Apie tai ir kalbu.

Gyvename tokiame amžiuje, kai viską galima parsisiųsti ar „pasivogti‟ iš interneto, stebėti vaizdo įrašus neišeinant iš namų. Vis tik – kas išveja žmones iš namų, jog šie traukia į spektaklius? 

Todėl, kad svarbiausia gyvenime yra santykiai. Vyrai susitinka su moterimis, tarp jų veikia hormonai ir kiti energetiniai ištekliai. Jie sako vienas kitam komplimentus, jie ima vienas kitą už rankų... Ir viskas taip lengva, lyg tarp kitko... Mes gyvi sutvėrimai, mes gajūs, kaip bakterijos. Mes norime daugintis, sukibti vienas su kitu emociškai, morališkai. Pavyzdžiui, tu sėdi spektaklio metu salėje ir jauti, kaip už tavo nugaros penkiolikos laipsniu kampu sklinda tas kvapas... Ir tu jau įsivaizduoji tą veidą, ta alkūnės išlinkimą ir meldiesi, kad tai būtų ne vyras... Na gerai gerai, žinoma, kad aš juokauju. Norėjau pasakyt, kad mes susitinkam ir gyvenimas verda...

Improvizuotą mono pasirodymą, dedikuotą Vytautui Šapranauskui, pavadinote „Žuvis, alus ir ji“ – kaip jį iššifruotumėte?

Žuvis todėl, kad mes tikriausiai kiekvieną dieną kažką žvejojam. Ir stebuklas trunka iki tos akimirkos, kol atidarom pašto dežutę. Vienam atitenka meilės laiškas, kitam alimentai, trečiam cukraus kiekis šlapime, dar kitam "atsakymas teigiamas". Suprantate, vienu metu tai atrodo linksma, kitu, dramatiška ar net tragiška. Ir viskas priklauso nuo to, kaip profesionaliai užmesi tą kabliuką.

Alus todėl, kad protinga moteris visada supras, kad reikia savo vyrui leisti pabūti su draugais. Vyras, turėdamas draugų gali nuversti kalnus. O ji - todėl, kad be jos nėra nieko...

„Žuvis, alus ir ji“ – jūsų kūrybos vaisius. Kas sunkiau – būti atlikėju ar kūrėju: pačiam sugalvoti istorijos vystymąsi?

Žinot, aš nemoku dirbti. Nemokėčiau daryti daugybės darbų. Aš galiu tik užlipti ant scenos ir matyti salėje sėdinčius žmones. Dar galiu jiems dainuoti, sakyti tam tikrus žodžius. Ir nuo tų žodžių jie arba juoksis, arbu nuliūs arba supyks. Ir nuo jų priklauso: užsidirbsiu aš ar ne. Ar galėsiu nusipirkti naujus batus, nupirkti sūnui gimtadienio dovaną, susimokėti mokesčius. Todėl man turi labai rūpėti salėje sėdinčių žmonių gyvenimai. Nes tų gyvenimų dėka aš turiu ant stalo duonos... Ir pyrago. Reikia mokėti klausytis žmonių, nes jie pilni istorijų ir kiekviena istorija, kiekvienam yra ypatinga. Ir kai tai pamatai, tada tu tampi autorium. O kai po to tai suvaidini, tampi aktorium. Tada žmonės žiūri į savo istorijas ir sako: "Nu bliamba, jis duoda..." Aš esu žiauriai dėkingas žmonėms, kad jie nepavargsta gyventi savo istorijų.

Koks yra gero spektaklio receptas?

Gyvenimo patirtis, meilė žmogui, meilė savo darbui, pagarba moteriai, atsakomybė už vaikus ir savo tėvus, mokėjimas apie gyvenimą kalbėti paprastai ir nuoširdžiai. O svarbiausia: mokėti pasijuokti iš savęs.

Pristatydamas savo monospektaklį, minėjote ir gėrimo problemą, kuri yra gaji tarp menininkų. Opi lietuvių problema – alkoholizmas – neretai įvardijama kaip liga, o kartais – kaip nuodėmė ar apsileidimas. Kas, jūsų manymu, yra alkoholizmas?

Jūs gerai pasakėte. Alkoholizmas yra liga. Nes kai žmogus serga, jis būna apatiškas, neturi jėgų gyventi, tampa našta sau ir kitiems. Jis kaip tiksinti bomba, nes bet kokiai ligai ateina pabaiga. Taip, tai nuodėmė. Nes mes atsisakome pareigų, o pati didžiausia pareiga - būti žmogumi. Apsileidimas, tai pasekmė. Kada mes pasirenkam žemesnės rūšies gyvybės formą. Žinot, kaip lerva ar virusas. Tai sudėtinga, nes šie virusai jau seniai virtę globalia politika.

Aktoriaus gyvenimas, atrodo, turėtų būti spalvingas ir įdomus. Kaip manote, kodėl būtent menininkams neretai šis pasaulis tampa per ankštas?

Aktoriai labai dažnai tampa savo sukurtų vaidmenų įkaitais. Neretai daugeliui vaidmens kūrimas yra neatsiejamas nuo įvairiausių stimuliatorių, nervinės įtampos, stresų ir disharmonijos. Daugeliui jų išlikti padoriu aktorium šitame gyvenime yra labai sudėtinga. Nes norėdamas užsidirbti aktorius dažniausiai tampa tiesiog šliure. Suprantat, per daug šou industrijos, per mažai moralinių nuostatų. Ir tas laikas, kurį mes dabar gyvenam... Čia juk ne šiaip olialia mergaitės. Vieną dieną ateina pranešimai apie žūtis Ukrainoje, kitą dieną nukrenta lėktuvas, kažkoks idiotas supjausto mergaitę vien todėl, kad vaikystėje jam tėvai nenupirko šuniuko. Kažkur paauglys iššaudo pusę savo klasės draugų. Tavo draugas nusižudė todėl, kad jį paliko žmona, o tavo kolegė mirė nuo AIDS, nes jos vyras dirba su fura ir ŽIV pasigavo kažkokioj pakelės užkandinėj. Kartais naktį tu pabundi išpiltas prakaito, apsižliumbęs ir sakai sau tik viena: kvėpuok... Jūs labai teisi. Šis pasaulis ankštas.

Kuriomis akimirkomis savo darbe mėgaujatės labiausiai? 

Man labai patinka dirbti su vaikais. Dar man patinka dirbti su jaunomis merginomis. Joms aštuoniolika ir jos nori būti aktorėmis. Jos žiūri į mane, kaip į genijų ir aš taip ir jaučiuos... Na gerai, truputį juokauju... Rimtai, man labai patinka dirbti su vaikais. Dar man patinka vaidinti vaikiškuose spektakliuose, kada salėje sėdi mano sūnus. Po to man patinka eiti su juo į kavinę. Ir aš būtinai susimaunu. Mes gyvenam atskirai, todėl, kai susitinkam tas kelias valandas stengiuosi atidirbti už tą prarastą laiką. Kavinėje verčiu valgyti jį sriubą, aiškinu jam, kaip negalima gerti kokakolos ir kaip svarbu yra skaityti. Siaubas, jeigu man reikėtų būti su tokiu tėvu. O jis man sako: tėveli, aš tave myliu.

Esate ne tik teatro, bet ir kino aktorius, taip pat – televizijos laidų ir renginių vedėjas, pasižymintis puikiu humoro jausmu. Kas jus patį pralinksmina labiausiai?

Žinot, mane labiausiai prajuokina nejuokingi dalykai. Kai aš išeinu į balkoną parūkyt vienais apatiniais ir užsitrenkia durys. Žinot, tai yra taip juokinga... Kai lauke minus aštuoni, tu su vonios šliurėmis, su žmonos chalatu, žmona ką tik išėjus duonos, o tu tupi balkone. Tavo aliaskos malamutė Luna žiūri iš kambario pusės per stiklą, o tu žiūri iš lauko ir sakai: Luna, Luna... O tavo kūne šala viskas. Ir ypač tos vietos, kurios šalti turėtų mažiausiai. Juk aš dar jaunas, suprantate apie ką aš?. Ir kai tu atsiprašai viso pasaulio už viską, ką padarei ir ko ne, grįžta žmona pamiršusi raktus nuo mašinos ir klausia: ką tu ten darai? slepies?

Esate ne kartą gavęs Sidabrinę gervę kaip geriausias Lietuvos kino aktorius. Ar turite savo mėgstamiausią filmą? Kas labiausiai jaudina žiūrint kino juostą?

Man labai patinka senasis lietuviškas kinas. Manau, kad tai aukso fondas. „Vasara baigiasi Rudeny“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Turtuolis vargšas“, „Riešutų duona“, „Faktas“, „Laiptai į dangų“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Gražuolė“, „Moteris ir keturi jos vyrai“.

Dėsčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Rekomenduočiau savo studentams juos kaip programą. Jaudina, pirmiausiai, žmogiškumas. Žmogus. Mes turime atverti įvairiausiai pjūviais kuo daugiau savo žmogiškųjų charakteristikų.



Komentarai



Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!