Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Povilas Anglijoje per kelerius metus susitaupė tiek, kad gali nieko nedirbti: dalinasi, kaip jam tai pavyko

Vos 31-erių metų sulaukęs Povilas Panavas jau galėtų sau leisti apie nieką negalvoti ir savotiškai išeiti į pensiją. Vis dėlto savo portfelyje jau 200 tūkst. eurų sukaupęs investuotojas gyvena itin kukliai – važinėja 20 metų senumo automobiliu, gyvena sesers bute ir skaičiuoja kone kiekvieną centą.

DELFI (A. Ufarto) nuotr. / P. Panavas
DELFI (A. Ufarto) nuotr. / P. Panavas

Tačiau taip Povilas elgiasi tikrai ne dėl to, kad yra šykštus. Prabangos jam nereikia, o neskaičiuoti jis tiesiog negali.

„Aš negaliu galvoti kaip normalus žmogus, galvoju kaip kompiuteris ir negaliu kitaip“, – juokiasi Povilas Panavas.

Kompiuteriui jaunas vyras save prilygino ne veltui – jais domėjosi dar būdamas paauglys, todėl baigęs mokyklą mokėsi programavimo, tapo gerai apmokamu programuotoju. Vyras nepabūgo išbandyti ir emigranto duonos, kuri Anglijoje jam buvo itin skalsi – Povilas uždirbdavo solidžius pinigus. Uždarbį jis dar kartą įdarbindavo – investuodavo, todėl prieš pusę metų grįžo į Lietuvą ir dabar gali sau leisti nieko nedirbti.

Emigravus į Angliją viskas klostėsi savaime

„Kompiuteriais susidomėjau dar 9 klasėje, nes labai daug žaisdavau, netgi dalyvaudavau čempionatuose, bet sugedus – niekas negalėdavo to kompiuterio sutvarkyti, todėl teko užsiimti pačiam. Taip atsidaro įgūdžiai, išbandžiau programavimą ir baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus universiteto programinių sistemų studijas“, – pasakoja jis.

Tačiau pradėjęs studijuoti jau po dviejų metų svajonių studijas norėjo mesti: „Supratau, kad noriu daryti visai ką kita, mane labai domino psichologija. Šie dalykai man labai panašūs – visi inžinieriai stengiasi viską kaip galima labiau optimizuoti, o psichologija reikalinga, kad galėtume optimizuoti savo gyvenimą. Tačiau baigęs 2 kursą pradėjau dirbti programuotoju ir man labai patiko. Džiaugiuosi, kad nemečiau mokslų.“

Padirbęs 6 metus Lietuvoje Povilas nusprendė, kad darbas atsibodo, todėl viską metė ir iškeliavo į Angliją be jokio aiškaus plano. Tikslas buvo vienas – susitaupyti pinigų pradiniam įnašui būstui.

„Įmonėje nebuvo už mane geresnių, negalėjau tobulėti, norėjau pokyčių. Pagalvojau, kodėl vienu šūviu nenušauti dviejų zuikių – pakeisti darbą ir iškeliauti į užsienį. Londone išsinuomojau kambarį su mergina, dabar jau buvusia, nuvažiavau savaitei ir pradėjau galvoti, ką čia daryti. Kažkaip atsirado draugo pažįstamas, kuris sutiko 1 kambarį savo dviejų kambarių bute užleisti. Labai pasisekė, nes Anglijoje išsinuomoti ne taip paprasta. Atvažiuoji aklai ir viskas susitvarko“, – džiaugiasi savo sėkme.

Jau po 1,5 mėnesio vyras pradėjo dirbti programuotoju vienoje spaustuvėje, kur iš pradžių per mėnesį uždirbdavo maždaug 2500 svarų „į rankas“. Tokio uždarbio Povilui buvo per akis, todėl apie 60 proc. atlygio jis atsidėdavo taupymui arba investavimui.

„Ten brangu nuomotis, bet maistas, rūbai – tas pats arba pigiau. Anglijoje nėra maistui PVM, tai įsivaizduokite, jeigu Lietuvoje maisto kainos būtų sumažintos 21 proc., pas mus irgi būtų daug pigiau“, – sako jis.

Norint po 7 metų nedirbti reikia atsidėti 75 proc. atlyginimo kas mėnesį

Jau po dviejų metų vyro atlygis kilo 50 proc., todėl jis uždirbdavo apie 4000 svarų neto. Būdamas Anglijoje jis atrado tinklalapį „Mr. Money Mustache“, kuriame susižavėjo būdu, ką tiksliai daryti ir kaip investuoti, kad po kažkiek metų galėtum nustoti dirbti.

„Ten parašyta, kad laikas, nuo kada galėtum nustoti dirbti, priklauso nuo to, kokį procentą savo pajamų sutaupai. Tai nepriklauso nuo to, kiek uždirbi. Taigi 75 proc. mėnesinio uždarbio reikia atsidėti taupymui, tada gali nustoti dirbti po 7 metų. Aš Anglijoje išleisdavau 1000 svarų, o 3000 svarų pasilikdavau. Ir tai ne teorija, tai yra paskaičiuota matematiškai“, – teigia jis. <...>

Tačiau paklaustas, kaip ši formulė gali veikti vidutiniam statistiniam lietuviui, uždirbančiam 800 eurų „į rankas“, kai jam pragyvenimui liktų tik 200 eurų, Povilas pripažino, jam tai nesigaus.

„Matematiškai tai veikia, bet ar realiai tu gali įgyvendinti – kitas klausimas. Statistiniam lietuviui nesigaus, nes tiesiog nėra už ką gyventi. Tačiau norėjau pabrėžti, kad daug svarbiau sumažinti savo išlaidas, negu padidinti savo pajamas, nes kuo išlaidos yra mažesnės, tuo reikia sutaupyti mažiau pinigų, kad tos išlaidos būtų padengtos. Galia sutaupymo daug didesnė nei galia uždirbti“, – pabrėžia Povilas.

Investuoti pradėjo tik po krizės

Likusią dalį Povilas investuoja. Investavimu jis susidomėjo dar prieš emigruodamas į Angliją, tačiau tada investavo į akcijas.

„Lietuvoje dar prieš 7 metus, maždaug po krizės, pradėjau nuo investavimo į Baltijos šalių biržą. Naiviai tikėjau, kad jei nusipirksiu bet kurią akciją, krizė baigsis ir visi rodikliai pašoks į viršų. Bet buvo ne visai taip. Paskui pradėjau investuoti į bankų fondus, kur gali ir 100 litų įmesti, o viską padaro už tave. Labai lengva, bet nelabai pasiteisino. Tada bandžiau pirkti įmonių, kurios mokėdavo dividendus, akcijas. Tačiau tada tu turi labai daug domėtis, kas vyksta su rinkomis, akcijomis, skaityti įmonių ataskaitas, negali tiesiog nusipirkti akcijų ir jas pamiršti. Didelis stresas, didelė rizika, niekada nežinai, kas bus kitą dieną“, – pažymi.

Šiuo metu Povilas užsiima tik pasyviu investavimu ir investuoja į indeksus.

„Jeigu bandote išsirinkti akcijas, kurias norite pirkti, kaip aš darydavau anksčiau, jūs bandote konkuruoti su kitais investuotojais – arba jums kažkas parduos per pigiai, arba kažkas iš jūsų nupirks per brangiai. Aš pasirinkau pasyvų investavimą – investuoju į indeksus. Tada nereikia spėlioti, kokia akcija kada kils ar kris, tu perki vieną indeksą ir tau priklauso mažytė dalis visų įmonių – gauni visą paketą. Daugiausia stengiuosi investuoti į pasaulio indeksą“, – pasakoja.

Investuodamas Povilas naudojasi viena taisykle: „Niekada neleisk, kad komisinis būtų didesnis nei 0,5 proc. visos investuojamos sumos. Anksčiau darydavau daug klaidų, patirdavau nuostolių, todėl man investavimas į indeksus man labai patinka.“

Dėl pojūčio būti laisvam derasi visur ir dėl visko

Pradirbęs beveik 5 metus Anglijoje vyras grįžo į Lietuvą, nes įmonė, kurioje dirbo Povilas, nusprendė persitvarkyti iš esmės, todėl vyrą atleido su solidžia 7 mėnesių atlygį siekiančia išeitine.

„Norėjau pats išeiti, jau buvau pasakęs ir datą, kadangi su dar dviem kolegomis labai supykome, kai negavome bonusų, kuriuos turėjome gauti, ir buvo pasakyta, kad tai tarsi mūsų kaltė. Bet mes žinojome, kad tai ne dėl mūsų, todėl visi trys nusprendėme išeiti. Vis dėlto gavau įmonės vadovo laišką susitikti pokalbiui, per kurį pasakė, kad įmonė pereis į kitą sistemą ir programavimo skyriaus išvis nereiks. Pasiūlė labai gerą išeitinę, o tai suma, kuri nėra apmokestinama. Iš tikrųjų jie vertina ir žino, kad žmonės atidavė daug jėgų ir energijos darbui ir jie nenori darbuotojų tiesiog taip palikti. Aišku, priklauso kokioje pozicijoje dirbai ir kiek sukūrei vertės įmonei“, – apie darbdavio politiką kalbėjo jis.

Grįžęs į Lietuva Povilas nusprendė, kad daugiau nedirbs, nors dabar, praėjus pusei metų, jau svarsto, kad ima trūkti veiklos.

„Man nebuvo čia baisu grįžti dėl atlyginimų, nes programuotojų algos čia tikrai panašios kaip Anglijoje. Atsimenu, kaip vienas mano draugas skundėsi, jog Anglijoje jis uždirba mažiau nei keli jo draugai Lietuvoje. Programuotojams tikrai sudarytos išskirtinės sąlygos, bet ne tik Lietuvoje – visur. Tačiau ar jums patinka kiekvienas jūsų darbo aspektas, ar patinka kiekvieną pirmadienį ateiti į darbą? – klausė jis. – Man tas pojūtis būti laisvam yra labai svarbus, turiu jį nuo vaikystės, kai nuo mažų dienų važiuodavom su pusseserėmis ir pusbroliais į kaimą pas močiutę pabūti. Tėvai klausdavo, ar nakvosiu čia, ar važiuosiu namo, ir visada sakydavau: taip, nakvosiu, žaisime. Bet kai pradėdavo temti, negalėdavau paskambinti tėvams, pradėdavau verkti ir kelti scenas, kad noriu namo, tačiau nieko pakeisti jau negalėjau. Visą gyvenimą tai tęsėsi, todėl man tapo labai svarbi laisvė.

Aš bet kur, kur einu – viską persideriu. Jei darbdavys sako, kad turiu ateiti 8:30 val. į darbą, aš išsideru, kad galėčiau ateiti bet kada iki 10 val. Jei sako, kad privalau ofise būti, tai persideriu, kad galėčiau dirbti iš namų. Visada bandydavau išplėšti kiek galima daugiau ne tik pinigais, bet ir laiku. Ir tai pavykdavo, nes jeigu tu paprašai ir argumentuoji – tau to negali neduoti, nes tau tą suteiks kitos įmonės. Manau, kad ne tik programavime, visur galima pasiderėti“, – sako jis.

Paklaustas, ką laiko brangesne valiuta – laiką ar pinigus, jis nė nemirktelėdamas atsako: „Jaunam atrodė, kad turiu labai daug laiko, todėl jį išmainiau į darbą. Paskui darbas pradėjo vis labiau spausti ir tu pradedi galvoti tik apie tai, kaip turėti kuo daugiau laiko.“

Mėnesiui užtenka pusės tūkstančio, tačiau gyvena pas sesę, vairuoja seną automobilį

Kai grįžo į Lietuvą Povilas savo portfelyje jau turėjo 200 tūkst. eurų. Tačiau vyras turtingu nesijaučia: „Prieš 4,5 metų tai būtų buvę beveik milijonas litų ir tai buvo daug pinigų. Tada galvojau, kad jei kažkada tiek turėčiau būčiau labai labai turtingas. Tačiau dabar vis tiek negaliu gyventi kaip karalius, nes viskas labai pabrango.“

Negana to, Povilas pareiškia, kad pragyvenimui jam daug nereikia, Lietuvoje per mėnesį jis išleidžia tik apie 500 eurų.

„Liepą išleidau apie 460 eurų, rugpjūtį – apie 600 eurų, bet reikia turėti omenyje, kad buvau pas dantistę ir išleidau 300 eurų. Jeigu reikėtų nuomotis būstą, turbūt dar prisidėtų apie 300 eurų“, – skaičiuoja.

Vyras pripažino, kad gyvena tai pas tėvus, tai pas seserį, todėl nuomai eikvoti pinigų nereikia. Paklaustas, ar toks gyvenimas jam atrodo orus, kai neturi savo namų, skaičiuoja centą po cento, jis nusijuokia: „Sesei tikrai patinka, kad aš kartu gyvenu, – įsitikinęs jis. – Man atrodo, kad aš apsirengęs normaliai, turiu telefoną, mano piniginėje daug pinigų. Jeigu kažkur eina draugai – einu kartu su jais, nes maistas kavinėse yra pigus, čia ne Londonas, kur tu negali normaliai pavalgyti be 25 svarų. Lietuvoje nueini į „Forto dvarą“, pasiimi normalų patiekalą, desertą, atsigerti ir vis tiek nesumokėsi daugiau nei 12 eurų. O alkoholio negeriu jau 9 metus, todėl nors nealkoholiniai kokteiliai nėra pigesni nei alkoholiniai, jų juk daug neišgersi“, – juokiasi.

Nors Povilas gali atrodyti pasipūtęs, iš tikrųjų jis į gyvenimą žvelgia paprastai.

„Kažkada nusipirkau mašiną už skolintus pinigus, kurios negalėjau išlaikyti. Jos atsikračiau po 9 mėnesių, nes kėlė daug problemų ir dar likau skoloje. Po tokių dalykų pasimokai, kad tie nauji telefonai, naujos mašinos neteikia laimės. Laimę teikia tai, kai iš taško A į tašką B gali nusigauti su kuo mažiau rūpesčių. Dabar turiu 20 metų senumo „Volkswagen Passat“, ir jeigu ji kažkur atsitrenkia, ją kas įbrėžia, man nuo to nei šilta, nei šalta. Aš jos net pulteliu negaliu užrakinti, bet juk galiu atsirakinti su raktu. Tačiau rinkausi ilgai, atlikau labai kruopščią analizę, kad pasirinkčiau protingai ir jos nereikėtų nuolat taisyti, daug į ją investuoti. Gal kai kam prestižas turėti gražią mašiną, kad galėtų su ja į vestuves nuvažiuoti, o man tai nesvarbu“, – tvirtina jis.

Jaučiasi žmogumi savaitgaliu

Tačiau nors Povilas visada akcentuoja laisvę, kuri jam gyvenime yra labai svarbi, kyla klausimas, ar tokį nuolatinį skaičiavimą, taupymą, neturėjimą savo stogo virš galvos galima vadinti tą tikrąja laisve, kurio Povilas taip siekia.

Vyras trumpam susimąstęs nusišypso: „Čia yra labai geras klausimas. Yra du svarbūs niuansai: aš negaliu neskaičiuoti, mano darbas yra apie tai, kaip skaičiuoti, ir mano smegenys veikia kitaip. Aš negaliu galvoti kaip normalus žmogus, galvoju kaip kompiuteris ir negaliu kitaip. “ Antra, esu pakankamai brandus žmogus, kad suprasčiau, kas man teikia laimę. Neturiu jausmo, kad man reikia parodyti savo statusą, kad mano telefonas ar mašina turi būti naujausi, nes tą jau išbandžiau. Neturiu to jausmo turėti savo būstą, nes, neduok Dieve, paklius garsūs kaimynai ir turėsiu aiškintis, kviesti policiją, paskui susirasiu darbą kažkur toliau ir turėsiu dėl to kurą deginti ir laiką švaistyti. Man darbas turi būti ten, kur gali nueiti pėsčiomis arba nuvažiuoti dviračiu. Aš jaučiuosi taip, kad galiu pasirinkti. Žinoma, jei turėčiau šeimą, būtų kitaip, nes akivaizdu, kad pas sesę negyvenčiau, tai būtų nesąmonė.“

Povilas apie darbą užsiminė ne veltui, vyras sako, kad nors ir gali nieko nedirbti apie darbo galimybę pagalvoja vis dažniau.

„Jei kažkas sakytų ateik padirbt už 1000 svarų per dieną, aišku, kad galvočiau, – juokiasi. – Iš tikrųjų turiu svajonę apkeliauti pasaulį su motociklu, kuriai reikia apie 50 tūkst. tai dar reikės padirbti“, – prakalbo apie savo aistrą motociklams.

Pasidomėjus, tai kaipgi dabar jis jaučiasi: kaip dirbantis, kaip pensininkas ar kaip bedarbis, Povilas atsakė – kaip laisvas žmogus.

„Aš jaučiuosi taip, kad galiu pasirinkti. Tas pensininko statusas man netinka, nes žmonės, kurie anksti nustoja dirbti, vis tiek kažką daro – rašo straipsnius apie tai, kaip jie tą padarė, kai kurie pradeda savanoriauti, kai kurie – aplink pasaulį keliauti. Bedarbiu aš irgi nesijaučiu. Aš labiau esu žmogus – savaitgalis, man nesvarbu, ar šiandien pirmadienis, ar antradienis, man vis tiek savaitgalis“, – šypsosi.

DELFI.lt


Komentarai



Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!