Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Paprastu studentu Lietuvoje buvęs akordeonistas Anglijoje tapo žvaigžde (3)

Lietuvos muzikos akademiją metęs, emigravęs ir Anglijoje virtuozu tapęs akordeonistas iš Lietuvos savo sprendimo nesigaili. Didelę ateitį žadanti karjera ir plačiai išskėstomis rankomis laukiančios didžiausios pasaulio scenos – argi ne kiekvieno muzikanto svajonė? Pasidžiaukime tautiečio Aurimo Gorio sėkme ir pasididžiuokime, kad Lietuvoje buvę paprastais studentais, išvykę svetur jie sugeba įrodyti savo talentą ir tapti pasaulinio masto žvaigždėmis.

Asmeninio archyvo nuotr. / Aurimas Goris
Asmeninio archyvo nuotr. / Aurimas Goris

Sakykite, kodėl toks talentingas akordeonistas išvažiavo iš Lietuvos?

Kaip ir dauguma emigrantų, išvažiavau ieškoti naujų galimybių ir patirti kažką naujo. Nesakau, kad Lietuvoje nėra perspektyvų ar kad nėra kur groti, tiesiog atsiradus galimybei išvažiuoti, buvau labai suintriguotas tos nežinomybės ir galimybės galbūt padaryt kažką, ko dar niekas nedarė, negalėjau atsisakyti tokios galimybės. Kai atvažiavęs pamačiau visai kitą pasaulį, supratau, kad pasiliksiu čia ilgam.

Kodėl metėte daugelio išsvajotas muzikos studijas akademijoje Lietuvoje?

Kol mokiausi Lietuvoje, nuo pat mažens žinojau, kad noriu būti akordeonistas, o visi mokytojai nuo pat pirmų dienų kalbėdavo apie tai, kad jei gerai mokysiesi, galėsi stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (toliau LMTA). Didžiąją dalį gyvenimo maniau, kad akademija yra vienintelis kelias būti profesionalu, tuo labiau, kad apie kitokią mokyklą nebuvau girdėjęs. Ledus pramušė garsus akordeonistas Martynas Levickis, įstojęs į Londono Karališkąją akademiją. Šis įvykis atvėrė man akis ir leido suprasti, kad pasaulis yra daug platesnis nei Lietuva, todėl gerai apgalvojęs, supratau, kad LMTA iš tikrųjų nėra tai, ko aš noriu, bet tuo pat metu nežinojau, ką veikti po Šiaulių konservatorijos baigimo, nes vis dar buvau įsitikinęs, kad norint būti geru muzikantu, reikia pabaigti studijas LMTA. Būtent dėl šio nežinojimo ir smalsumo, ką naujo gali pasiūlyti Anglija, nusprendžiau į ją emigruoti.

Jūsų pirmoji kaip muzikanto patirtis užsienyje skamba šmaikščiai grojote irkluotojų klube. Ką jums davėši patirtis?

Reikėjo ne vieno tokio koncerto, kol supratau, kad reikia būti lankstesniam. Pavyzdžiui, Lietuvoje visuose koncertuose aš ir mano kolegos grodavome pasipuošę juodomis kelnėmis ir baltais marškiniais, o atvažiavus į Angliją buvo keista matyti muzikantus visai „nepasipuošusius“ ar atrodančius ekstravagantiškai. Manau, kad lietuviška mokykla man įskiepijo įprotį scenoje atrodyti gerai, dėl kurio didžiuojuosi, bet palaipsniui supratau, jog reikia apsirengti ne koncertui, o scenai, todėl šiomis dienomis mane galima pamatyti grojantį ne tik su klasikiniu kostiumu, bet ir su dryžuotomis kelnėmis ir žaliomis petnešomis. Gyvenimas užsienyje praplečia akiratį ir požiūrį į daugelį mus supančių dalykų.

Daugelis kratosi juodų darbų, laikydami juos ne lygiu. Bet kartais žmonės dirba juodus darbus, kad pasiektų savo gyvenimo svajonę. Taip nutiko ir jums. Dirbote pirmuosius darbus Anglijoje labai sunkius tam, kad galėtumėte pasiekti savo svajones?

Tikrai nemanau, kad juodas darbas „gadina“ žmogų. Atvirkščiai, manau, kad jo reikėtų paragauti kekvienam, tokiu būdu žmogus galėtų įvertinti tai, ką turi ir patį gyvenimą. Juolab tikrai ne kiekvienas muzikantas turi galimybę iš karto gyventi iš muzikos, kai tik sugalvoja juo tapti. Aš ne išimtis, man taip pat teko paragauti įvairios košės. Atvykus į Angliją, teko padirbėti įvariuose fabrikuose ir parduotuvėse. Darbus keisdavau dažnai, nes atsiradus galimybei išvažiuoti į trumpą koncertinį turą ar groti kokiam nors projekte, visuomet rizikuodavau ir išeidavau iš laikino darbo, kad galėčiau sutelkti visą savo dėmesį į muziką. Nors visi projektai pasibaigdavo ir būdavo sunku vėl ieškoti naujo darbo, kad galėčiau išlaikyti save, tikrai nesigailiu dėl tokių sprendimų, nes visuomet įgaudavau daug patirties tiek muzikoje, tiek pačiame darbo ieškojime. Tuo labiau turėdavau galimybes bendradarbiauti su įvairiais muzikantais, keliauti ir koncertuoti, tuo pačiu įgauti įgūdžių, reikalingų klientų kontaktų kūrime. Manau, kad visada reikia judėti į priekį ir pasitikėti savimi, neužmiršti savo pagrindinio tikslo, o manasis – būti profesionaliu muzikantu.

Asmeninio archyvo nuotr. / Aurimas Goris

Ar tiesa, kad atsisakius kitam garsiam akordeonistui Martynui Levickiui iš Lietuvos, jūs tapote grupės Barbarella's Bang Bang nariu? Kokį vaidmenį grupėje atliekate? Ką grojate? Kur koncertuojate?

Tikra tiesa. Kadangi dėl savo užimtumo Martynas negalėjo groti naujame projekte, jis vietoj savęs pasiūlė mane kaip alternatyvą, taip aš prisijungiau prie grupės. Darbas su šia grupe buvo ir yra tai, kas man padeda atrasti visiškai kitokią sceną, muzikos stilius ir įvariausius artistus iš viso pasaulio. Kadangi grupėje esu nuo pat projekto sukūrimo pradžios, labai daug prisidėjau prie mūsų muzikos kūrybinio proceso, įvaizdžio, vadybos sprendimų ir pačio muzikos atlikimo. Nuo pat projekto pradžios koncertuodavome įvairiuose restoranuose, kuriuose dažniausiai grodavome įvairias itališkas ir angliškas dainas. Laikui bėgant pradėjome groti savo kūrybos dainas, o projektui paaugus, pradėjome koncertuoti vis didesniuose renginiuose. Šiuo metu mus galima pamatyti įvairiuose Anglijos miestuose, gyvos muzikos baruose, restoranuose, festivaliuose Anglijoje ir už jos ribų.

Šiuo metu studijuojate muzikos atlikimą West Londono universitete ir jame esate vienintelis akordeonistas. Galbūt tai padeda sulaukti dar daugiau pedagogų ir studentų dėmesio? Galbūt universiteto akademinė visuomenė suinteresuota pritraukti daugiau akordeonistų?

Kai pirmą kartą atvykau į universitetą groti stojamajame egzamine, po egzamino komisijos narys man neoficialiai pasakė sprendimą: „Mes su malonumu tave priimsime, bet tiek tau, tiek mums tai bus nauja patirtis.“ Būti vieninteliu akordeonistu tikrai nebuvo lengva vien dėl pačio požiūrio į instrumentą (jau nekalbant apie mokymąsi kita kalba), todėl pirmaisiais metais grojau klasikinę bei šiuolaikinę muziką su klasikinės muzikos studentais, kad galėčiau atsiskaityti egzaminuose. Nesakau, kad mano grojimas buvo nepriimtinas džiazo studentams, tiesiog jie visi buvo įpratę groti ansambliuose tik su instrumentais, būdingais džiazo muzikoje, ir tas nusistovėjęs stereotipas neleido man būti pilnaverčiu džiazo studentu. Tik po kelių savo solo, ir „Barbarella’s Bang Bang“ pasirodymų, studentų nuomonė pradėjo keistis, todėl buvau laukiamas beveik kiekviename universiteto džiazo koncerte.

Ar skiriasi Lietuvos ir Anglijos akordeono mokymo programa? Kuo?

Tai, ką studijavau Anglijoje, nebuvo akordeono programa – tai bendras kursas visiems instrumentalistams, kurio pagrindinė užduotis – išugdyti gerą atlikėją, o ne tobulinti instrumento valdymą. Visuomet žavėjausi ir labai norėjau išmokti daugiau improvizuotos muzikos. Kadangi nei Lietuvos, nei Anglijos aukštosios mokyklos nesiūlo akordeono džiazo kurso, teko ieškoti alternatyvų. Po ilgų ieškojimų supratau, jog vienintelis kelias išmokti improvizacijos, yra studijuoti ne patį akordeoną, o muzikos atlikimą. Universiteto kursas labai platus – be elementarių kompozicijos, analizės, harmonijos, istorijos ir instrumento pamokų, teko dalyvauti įvairiuose seminaruose ir dirbtuvėse apie kūno kalbą, muzikos industriją, scenos baimę, muzikos psichologiją ir t. t. Daugiausiai dėmesio kurso metu teko skirti muzikos, jos pateikimo analizei ir įvertinimui, pavyzdžiui, rašant įvairiausių koncertų apvžalgas.

Manau, kad Anglijos universitetai, nors ir neturi programos akordeonui, tikrai gali daug ką pasiūlyti akordeonistui, norinčiam daugiau suprasti apie muziką ir jos atlikimą plačiąja prasme.

Koks akordeonisto honoraras Anglijoje ir Lietuvoje? Ar jis labai skiriasi?

Kalbant apie honorarą, manau, kad artisto profesija yra nuvertinta ir deramai neapmokama. Šiomis dienomis tiek restoranai, tiek pavieniai asmenys turi nemokamą arba labai pigią prieigą prie įvairių muzikos įrašų, dėl to kenčia profesionalai, kurie užsidirba iš gyvos muzikos. Situaciją apsunkina ir žmonės, kurie užsiima muzika kaip hobiu ir groja už dyką vien dėl to, kad gerai praleistų laiką. Problema ne ta, kad tie žmonės groja už dyką, bet tai, kad leidžia užsakovui manyti, kad muzika gali būti nemokama. Tuomet, kai pas klientą ateina profesionalus muzikantas, prašantis atitinkančio honoraro, dažniausiai iš jo gauna daug kuklesnį pasiūlymą. Žmonės dažnai galvoja, kad muzikantai groja dėl laisvalaikio praleidimo ar patirties ir mano, kad jie gali tai daryti be užmokesčio. Tik kažkodėl niekam į galva nešauna mintis, pavyzdžiui, santechnikui pasiūlyti sutvarkyti vamzdžius už dyką, nes tai jam būtų gera patirtis ir jis gerai praleistų laiką. Labai dažnai susiduriu su tokiu požiūriu ir visuomet paklausiu tų žmonių: „Jeigu profesionalus advokatas Londone gali paprašyti 500 svarų už valandą, kodėl kitos profesijos profesionalas turėtų prašyti mažiau?“ Manau, kad dėl šio žmonių požiūrio muzikantai mano, kad iš muzikos neišgyvensi ir tai atbaido daugybę talentingų žmonių būti muzikantais. Dėl to visuomet stengiuosi nenusileisti ir prašyti tiek, kiek reikia, atsižvelgiant į esamą situaciją.

Ką manote apie tautiečius, gyvenančius Anglijoje? Ar nesate vienas iš tų, kuris išgirdęs gatvėje kalbant lietuviškai, nekalbate arba pradedate kalbėti angliškai, kad tik nebūtų identifikuota jūsų tapatybė? Kodėl kai kurie žmonės emigracijoje taip elgiasi?

Kaip ir Lietuvoje, taip ir čia yra įvairiausių žmonių. Tikrai nevertinu žmogaus pagal tautybę, todėl tai nėra faktorius, kuris lemia, ar kalbuosi su žmogumi, ar ne. Labai retai sutinku lietuvius savo koncertuose, bet jei po koncerto jie, išgirdę mano vardą, prieina ir paklausia, ar aš iš Lietuvos, visuomet būnu maloniai nustebintas ir neatsisakau pakalbėti su tautiečiu.

Koks jūsų ryšys su Lietuva ir lietuviais?

Deja, į Lietuvą grįžtu vis rečiau, bet ne dėl to, kad nenoriu, o dėl to, kad tampu vis užimtesnis, todėl darosi vis sunkiau suplanuoti atostogas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Pagrindinis mane jungiantis ryšys su Lietuva yra mama, o visa kita jau Londone. Čia turiu lietuvių draugų, su kuriais esu pažįstamas dar nuo tų laikų, kai gyvenau Lietuvoje, taip pat susidraugavau su nemažai lietuvių būdamas čia, su kuriais nuolat bendrauju ir leidžiu laiką, tad tikrai nėra taip, kad nebegaliu kalbėti lietuviškai, neatsiminčiau lietuviškų papročių ar užmirščiau lietuviško maisto skonį.

Kokių ateities planų ir svajonių turite?

Kaip ir kiekvienas muzikantas, svajoju kurti, groti ir keliauti. Ši vasara turėtų būti labai intensyvi, nes su kolektyvu turime labai daug užsakymų įvariuose festivaliuose, jų nemažėja, o tik daugėja. Taip pat dirbame su nauju repertuaru ir planuojame pradėti įrašinėti naują albumą. Neseniai pradėjau naują veiklą su trio, kurį pats sukūriau ir kurį bus galima išgirsti jau balandžio 29 dieną, džiazo kavinėje „Toulouse lautrec brasserie.“ Kviečiami visi tautiečiai, ir ne tik.



Komentarai

elena gerai,kad po nuotrauka parašyta pavardė
Julija Jo jo, tikrai:) Nei vardo, nei pavardės. Truputį daugiau atidumo rašantiesiems reikėtų palinkėti.


Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!