Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Namai, kur širdis: kaip sugrįžti ten, iš kur išvažiavai (3)

Svajonė uždirbti daugiau pinigų, gauti geresnį išsilavinimą, siekti karjeros aukštumų – daug įvairių tikslų pastūmėja žmones išvykti į svetimus kraštus. Vieni išvažiavusieji pasilieka naujuose namuose, kiti anksčiau ar vėliau sugrįžta į tėvynę. Tačiau ne visi išvykę padirbėti ar pasimokyti užsienyje greitai subręsta sprendimui grįžti į gimtinę. Priimti sprendimą – sugrįžti ar pasilikti – dažniausiai lemia įvairios baimės ir daug neatsakytų klausimų: kaip po ilgų nebuvimo metų seksis adaptuotis gimtojoje šalyje, kaip pritapti darbo rinkoje ir susitaikyti su sumažėjusiomis pajamomis. ANGLIJA.today pabandė atsakyti į daugelį emigrantus neraminančių klausimų. 

Asmeninio archyvo nuotr./ Gabrielė Ganžaitė.
Asmeninio archyvo nuotr./ Gabrielė Ganžaitė.

Pakalbinome du kažkada iš Lietuvos emigravusius lietuvius, kurie ilgesio vedami sugrįžo atgal į gimtinę ir sėkmingai joje toliau kuria savo gyvenimus. Pokalbiai buvo jaukūs, bendravimas šiltas ir malonus, kalbėjomės ne tik apie tai, kokių tikslų vedami pašnekovai išvažiavo iš Lietuvos, kas pastūmėjo grįžti atgal, kaip sekėsi sugrįžus, bet ir domėjomės, su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrė grįžę iš svetimų kraštų į tėvynę ir kur vis dėlto, anot jų, didesnės galimybės – Lietuvoje ar užsienyje.

Tie patys tikslai gali būti pasiekiami nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje gyveni, mokaisi ar dirbi

Pirmasis pašnekovas – Nerijus Černiauskas (25) – dešimt metų gyvenęs ir mokęsis JAV, Nyderlanduose ir Anglijoje, šiuo metu Lietuvoje sėkmingai dirbantis ekonomistu, taip pat „Sveikatos Ekonomikos centre“ teikia jaunimui palankias sveikatos paslaugas, „UAB Euromonitor International“ atlieka tyrimus tarptautinėms kompanijoms, su partneriais organizuoja „Britų parlamento debatus.“

Asmeninio archyvo nuotr./ Nerijus Černiauskas.

Pašnekovas, paprašytas įvardyti pagrindines savo išvykimo priežastis, teigė, kad norėjosi išmokti ne tik pagyventi vienam, gauti „vakarietišką“ išsilavinimą, įgyti darbui reikiamos patirties, bet ir namo parsivežti kažkokių daugiau naudingų patirčių. Įgyvendinus minėtus tikslus, t. y, pabaigęs ekonomikos ir politikos mokslus Anglijoje bei ekonomikos magistrą Nyderlanduose, palikęs visą svetur susikurtą gerbūvį, N. Černiauskas išdrįso grįžti į gimtąją žemę ir viską pradėti nuo nulio. Didžiausias stimulas sugrįžti, anot pašnekovo, tai artimųjų ilgesys ir didelis noras prisidėti prie gimtosios šalies gerbūvio, juolab jau gyvendamas užsienyje dirbo vienoje Lietuvos įmonėje, kuri vykdė projektą, skatinantį gerinti Lietuvos jaunimo sveikatą. Paklaustas, kaip sekėsi adaptuotis sugrįžus į Lietuvą, buvęs emigrantas atsakė, kad užsienyje įgytos žinios atvėrė kelią bendrauti su įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir pažiūrų žmonėmis, tarsi iš naujo teko susipažinti su giminėmis ir kaimynais, tačiau adaptacija nebuvo sunki, galbūt dėl to, kad nebuvo prisirišimo prie jokios vietos.

Vyro teigimu, pritapti Lietuvos darbo rinkos pavyko ne per pirmą mėnesį, kurį laiką teko padirbėti draudimo konsultantu, tik po tam tikro skaičiaus išsiųstų gyvenimo aprašymų ir darbo pokalbių, pavyko įsidarbinti pagal specialybę – ekonomistu. Anot sugrįžusio iš svetur pašnekovo, vis tik labiausiai darbdaviai ieško tų darbuotojų, kurie galėtų ateityje jiems padėti įgyvendinti įmonės tikslus, pateisinti lūkesčius ir sugebėti būti lanksčiais, nepriklausomai, kurioje šalyje žmogus anksčiau gyveno, įgijo išsilavinimą ar dirbo. Kalbėdamas apie darbo rinką ir įsidarbinimo galimybes, vyras pabrėžia ir tai, kad emigrantai nėra pranašesni už tuos, kurie liko tęsti studijų Lietuvoje, dažniausiai netgi gali būti atvirkščiai, – emigrantai būna atitrūkę nuo Lietuvos konteksto, o atlyginimų prašo didesnių nei čia likusieji.

Paklaustas, ar lengva iš emigracijos sugrįžusiam žmogui susitaikyti su sumažėjusiomis pajamomis, pašnekovas ilgai negalvojęs atsakė: „Dažniausiai viskas priklauso nuo pačio žmogaus, nuo jo norų ir lūkesčių, nes yra tokia žmonių grupė, kuriems niekada negana.“ N. Černiauskas pridūrė, kad Lietuvoje yra ir tokių paslaugų ar produktų, kurių kainos mažesnės nei užsienyje, o gerai paieškojus, galima rasti ir daug nemokamų užsiėmimų – koncertų, parodų ir pan. Protingai planuojant savo išlaidas, anot pašnekovo, gerai gyventi galima ir Lietuvoje.

Viena sunkiausių užduočių grįžusiems emigrantams – priprasti prie pasikeitusios aplinkos, aptarnavimo ir kultūros skirtumų. Pasak N. Černiausko, dažnai vyrauja ir tam tikri stereotipai, kad anglai – mandagūs, olandai – punktualūs, o lietuviai – darbštūs, tačiau visur visokių žmonių yra ir vienareikšmiškai teigti, kad yra vienokie ar kitokie kultūrų skirtumai pašnekovui sunku. Pasak buvusio emigranto, bendravime didžiausią vaidmenį atlieka pačio žmogaus požiūris ir elgesys su kitu: „Praeidamas pasisveikinu su praeiviu, kurį matau pirmą kartą, jis nustemba, tačiau antrą kartą dažniausiai to daryti nebereikia, nes nebe aš sveikinuosi su praeiviu, o praeivis pasisveikina su manimi.“ Visgi, vyro teigimu, svarbiausia nenuleisti rankų, tvirtai tikėti tuo, ką darai, jei kažkas nepasiseka iš pirmo karto, nepasiduoti, o mintyse visur su savimi nešiotis mintį, kad geri darbai ateityje sugrįžta su kaupu. ANGLIJA.today kalbintas pašnekovas tiki, kad bendravimo trūkumą, kultūros skirtumų problemas mažins šiuo metu Vilniuje rengiama iniciatyva „CoolŪkis“, kuri gali būti naudinga ir į Lietuvą planuojantiems sugrįžti emigrantams. Projekto metu vyresnio amžiaus lietuviai bus skatinami bendrauti su jaunomis šeimomis bei jaunimu, tokiu būdu bus siekiama sumažinti bendravimo trūkumą. Idėja labai paprasta ir graži – vyresni vilniečiai paskolina savo žemės sklypelį, kuriame jaunesnieji galės pasisodinti sau sodo gėrybių ir tuo pačiu pabendrauti su vyresniaisiais. Jaunesniems tai – poilsis gamtoje, galimybė išmokti užmirštų amatų, o vyresniesiems – pamokyti, pabendrauti, pasipasakoti ir paįvairinti savo brandžias dienas naujomis patirtimis.

Didelės bei mažos svajonės ir Lietuvoje gali virsti realybe

Antroji kalbinta pašnekovė – Gabrielė Ganžaitė (25) – keturis metus studijavo dailę ir dirbo Anglijoje, trečius metus gyvena Lietuvoje, dirba net keliuose sostinės muziejuose („Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje“,  „Beatričės muziejuje“) parodų dizainere, piešia ir parduoda savo kurtus paveikslus, maketuoja įvairias užsakomąsias reklamas, lektoriauja mokyklose ir įvairiuose projektuose. G. Ganžaitės teigimu, paskatinta kai kurių bendraklasių ir anksčiau užsienyje studijavusių pažįstamų, pasirinko dailės studijas Anglijoje, mažame Prestono miestelyje. Anot pašnekovės, niekas nesitikėjo jos tokio poelgio, juolab Lietuvoje įstojo į valstybės finansuojamą vietą Vilniaus dailės akademijoje, šalia mylintys tėvai, draugai, namų sienos. Tačiau nugalėjo G. Ganžaitės jaunatviškas naivumas ir maksimalizmas: „Norėjosi pakeisti aplinką, įgyti gyvenimiškos patirties, užsidirbti, pakeliauti, pažinti svetimas kultūras ir pagyventi savarankiškai, toliau nuo tėvų.“ Anglija, pasak pašnekovės, jai suteikė ne tik gyvenimišką patirtį ar išsvajotą menininkės išsilavinimą, bet ir įsimintinas keliones, kurias laimėjo dalyvaudama menininkų konkursuose ir gaudama finansavimą stažuotėms užsienio šalyse – Rumunijoje, Pietų Korėjoje. Pragyvenimui papildomai prisidūrė kurdama įvairaus pobūdžio plakatus universiteto renginiams ir dirbdama universiteto dailės reikmenų parduotuvėlėje. Pašnekovė, paklausta, kodėl sugrįžo į Lietuvą, pabrėžė tuo metu buvusią savo emocinę būseną: „Pamenu, guodžiausi draugei per skype, kad daugiau nebegaliu, o gal nebenoriu būti ten, kur esu. Užteko draugės palaikymo ir per daug negalvodama, kas bus, priėmiau sprendimą sugrįžti ten, iš kur išvažiavau ir kur viskas atrodė ne taip saldu kaip kitur.“ Dažni trumpi skrydžiai namo moters nebetenkino ir nebešildė: „Pamenu, nors į Vilnių skraidydavau dažnai, tuomet, kai grįžau į Vilnių pirmą kartą, apsiverkiau lėktuvui pasiekus gimtąją žemę – iš džiaugsmo, palengvėjimo, laimės...“ Moters teigimu, galbūt buvo žengtas spontaniškas žingsnis sugrįžti į Lietuvą, tačiau sugrįžus stengtąsi nebegalvoti apie jokius „o jeigu.“

Asmeninio archyvo nuotr./ Gabrielės Ganžaitės kurtas plakatas, skirtas S.Dali parodai "Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuj

Vienas dažniausiai emigrantams, norintiems sugrįžti į tėvynę, kylančių klausimų, ar rasiu darbą, ar užteks pajamų pragyventi ir patenkinti svarbiausius poreikius. G. Ganžaitės manymu, net ir su tokiu neperspektyviu išsilavinimu menų srityje kaip jos galima rasti darbą Lietuvoje, tačiau teks dirbti per kelias vietas, jei norisi ne tik dirbti, kad išgyventum, apmokėtum būtiniausias sąskaitas, bet dar liktų santaupų pramogoms: „Pajamos Lietuvoje gerokai mažesnės palyginus su tuo, ką gavau ar gaučiau užsienyje, tačiau man svarbiau tai, ką darau, o ne už kiek.“ Ieškantys darbo Lietuvoje, anot pašnekovės, ne tik jį randa pagal specialybę, bet dažnai įsįdarbina užsienio kompanijose, kur gauna ir tokį atlyginimą, kokio nori. Svarbiausia siekti savo tikslų iki galo: „Pamenu darbo biržoje man pasakius, kad baigiau menus, darbuotoja pasakė, kad aš gal tik antras jos toks sutiktas žmogus, lyg ir turėjau nuleisti rankas, tačiau manęs tai neišgąsdino, palaipsniui įsitraukiau į mėgstamą veiklą, suorganizavau vieną kitą parodą, mane pastebėjo ir ne už ilgo gavau pasiūlymus dirbti pagal specialybę.“ Bendraujant susidarė įspūdis, kad buvusi emigrantė ne tik svajoja, bet ir daug dirba, kad didelės ir mažos svajonės Lietuvoje virstų realybe.

Emigracijoje įgyti įgūdžiai dažnai praverčia sugrįžus ten, iš kur išvažiavai. Pasak G. Ganžaitės, gyvenimas užsienyje suteikia Gyvenimo universiteto diplomą: „Išmokau tiek, kiek joks kitas universitetas neišmokys – nuo tolerancijos įvairaus tikėjimo, rasės, seksualinės pakraipos žmonėms iki suvokimo, kas aš esu ir ką iš tikrųjų galiu.“ Anot jos, tik būdamas emigracijoje ir dažnai atsidurdamas ekstremaliose situacijose, visų pirma pradedi pažinti save, o tik po to kitą šalį ir jos kultūrą.

G.Ganžaitę užsienyje sužavėjo itin aukštas aptarnavimo lygis, ko negalėtų pasakyti apie Lietuvą: „Retkarčiais draugams juokais pasiskundžiu, kad būdama ten paprasta pardavėja sulaukdavau daugiau pagarbos negu dirbdama čia, Lietuvoje, ir užimdama aukštesnes pareigas.“ Pasak pašnekovės, dalykai, kurių Lietuvoje trūksta ir kurių galima ilgėtis – mandagumas, pagarba kitam ir eilinis „sorry“ netyčia užkliuvus parduotuvėje.

Asmeninio archyvo nuotr./ Gabrielės Ganžaitės autorinis darbas.

Buvusi emigrantė garsiai pamąstė ir apie tai, kas atsitiktų, kaip elgtųsi, jeigu ji atsuktų laiką atgal, būtų galimybė vėl emigruoti ir lygiai taip pat kaip dabar sugrįžti atgal į Lietuvą. Pašnekovės jausmai šiuo klausimu labai dviprasmiški: „Kai grįžti namo po tam tikro laiko pragyvento užsienyje, jautiesi tarsi nuo visko atitrūkęs, prireikia laiko įšokti į tinkamą vagą, ypač, kai pamatai, kad draugai gyvena kaip gyveno, sėkmingai kopia karjeros laiptais, tuomet pats pasijauti kaip sūnus paklydėlis.“ Pasak buvusios emigrantės, Anglijai ji dėkinga už visas patirtis, suteiktas galimybes ir išugdytą asmenybę, dėl to, pasitaikius galimybei, nieko nekeistų – kuriam laikui emigruotų ir vėl grįžtų į Lietuvą, tik galbūt kai kuriose situacijose elgtųsi kitaip.

Dauguma išvykusių žmonių savo planus sugrįžti į gimtinę nukelia ateičiai, nes užsienio šalyse didesnės galimybės greičiau pasiekti savo tikslų. G. Ganžaitės manymu, toks mąstymas iš dalies paremtas mitais, nes motyvuotas kažką pasiekti ir gerai uždirbti žmogus bus motyvuotas tai padaryti nepriklausomai, kokioje šalyje gyvena.

Asmeninio archyvo nuotr./ Gabrielės Ganžaitės kurti atvirukai jaunimo linijai.

Išeitis Lietuvai susigrąžinti emigrantus yra: reikia pritraukti vakarietiškus darbdavius, siūlančius vakarietiškus atlyginimus

Lietuva yra viena iš tų Europos valstybių, kurioje emigracijos problema įvardijama kaip viena didžiausių – nyksta kaimai, šalyje mažėja gimstamumas, išvyksta jaunimas. Matyt, ne veltui Mikalojus Daukša „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ klausdamas pabrėžė tris svarbiausius tautai dalykus: „Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Viso pokalbio su pašnekovais metu mintyse ramybės nedavė neatsakyti klausimai: kodėl paprasti žmonės suvokia emigracijos problemos mastą ir padarinius, garsiai apie tai kalba, o Lietuvos valdžia yra tarsi kurčia? Ir visgi, kas šią minutę daroma, kad sugrįžtų tie žmonių srautai, kurie emigravo iš Lietuvos ir kurie yra jos ateitis? Kalbinto N. Černiausko manymu, Lietuva vis dar negali tapti tokia turtinga kaip kai kurios kitos vakarų šalys, kadangi resursai limituoti, o norint pritraukti emigrantus, reikia atsisakyti kitų valstybei svarbių dalykų. Dėstant mintis minėtu klausimu, buvęs emigrantas pabrėžė kitą, tarsi problemą pateisinantį klausimą: „Kodėl tiems, kurie išvyksta ir grįžta po kelių ar dešimties metų, reikėtų duoti daugiau nei tiems, kurie Lietuvoje dirbo visą laiką?“ Visgi, N. Černiausko nuomone, geriausias būdas susigrąžinti emigravusius žmones, tai palaikyti iniciatyvas, kurios siekia kelti Lietuvoje verslumą ir kurios galėtų pritraukti vakarietiškus darbdavius, siūlančius vakarietiškus atlyginimus. Pašnekovas paminėjo ir kelis valdžios palaikomus projektus, skirtus emigrantams, pavyzdžiui, „Kurk Lietuvai“, kurio pagrindinis siekis yra pritraukti kuo daugiau į užsienį išvykusių jaunuolių ir pasiūlyti dirbti jiems įdomius darbus Lietuvoje. Tarp vykdomų emigrantų projektų pašnekovas paminėjo ir privačią iniciatyvą – „Global Lithuanian Leaders.“

Buvusi emigrantė G. Ganžaitė minėtu klausimu pritarė N. Černiausko mintims: „Kiek matau iš mane supančių, grįžusių iš užsienio pažįstamų – ne vienas ir ne du iš jų yra panirę į projektus, orientuotus būtent į iš užsienio grįžusius žmones ir tikslingą jų žinių pritaikymą Lietuvoje.“ Jauna moteris tiki, kad kuo toliau, tuo labiau daugės į emigrantus orientuotų projektų, o galimybės pritraukti svetur išvykusiuosius tik augs.

Pašnekovai, paprašyti patarti ANGLIJA.today skaitytojams, kurie galbūt dabar skaito jų išgyvenimus ir mintis, kurie yra toli nuo Lietuvos ir dvejoja, ar sugrįžti į ją atgal, abu sutartinai linkėjo prisiminti, ką norėjote nuveikti per savo gyvenimą, kai buvote vaikas, ko norėtumėte siekti šiuo metu ir ką norėtumėte būti nuveikęs, kai Jums bus, sakykim, 80 metų. Pasak jų, svarbu nepamiršti, koks buvo Jūsų pradinis tikslas ir ko iš tiesų norite iš gyvenimo, tačiau visų svarbiausia – nebijoti bandyti. G. Ganžaitė baigdama pokalbį ištarė ypač įsimintinus žodžius, priverčiančius ne vieną susimąstyti: „Daug kam, ypač kas nėra patyręs emigranto duonos, žolė už kaimyno tvoros dažnai atrodo žymiai žalesnė, ypač, kai matai pasipuošusius, spindinčius iš užsienio į Lietuvą atostogauti grįžtančius emigravusius gimines ir kaimynus.“ Anot jos, niekas nekalba apie tai, kokiomis dažnai baisiomis sąlygomis emigrantai gyvena, ypač pačioje pradžioje, kol dar nėra įsitvirtinę ir nieko nepažįsta svetimoje šalyje, kiek sveikatos resursų išeikvoja ir ką turi paaukoti, kad turėtų tai, ką turi.

Mums belieka tik palaikyti kai kurias anksčiau išsakytas kalbintų buvusių emigrantų mintis ir pasakyti, jog apsisprendimas – grįžti ar negrįžti – priklauso nuo kiekvieno žmogaus, tikslingai įvertinus savo ir savo šeimos galimybes. Vieni randa laimę svetur, kur oras svetimas,  tačiau dažnai atrodo gaivus, kiti – ten, kur oras ne toks gaivus, tačiau savas, o namų sienos saugo.



Komentarai

algis džiugu...jau Laisvos Lietuvos vaikai imasi veikti savoj šaly...sekmės...
Tomukas Dejau ant tos Lietuvos
Juze Labai idomu.


Gyvenimo istorijos


Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!