Monikos Katunskytės ir Tomo Bagdonavičiaus duetas: Anglijoje skiname aukštumas Interviu (1)

Tikriausiai ne vienas lietuvis jau yra girdėjęs apie prieš kelerius metus susikūrusį Monikos Katunskytės ir Tomo Bagdonavičiaus duetą. Duetas yra dažnas įvairių renginių svečias ne vien Anglijoje, tačiau taip pat ir Lietuvoje. Plačiau apie dueto susikūrimą, jų kūrybą bei emigravusių muzikantų gyvenimą – interviu ANGLIJA.today skaitytojams.

Asmeninio albumo nuotr./ Tomas Bagdonavičius ir Monika Katunskytė
Asmeninio albumo nuotr./ Tomas Bagdonavičius ir Monika Katunskytė

Kaip sugalvojote atvykti gyventi į Londoną?

Tomas: Aš atvažiavau į Angliją prieš devynerius metus. Dirbau kaip paprastas darbininkas, o paskui pradėjau groti kavinėse bei restoranuose. Tada susipažinau su Monika ir pradėjome groti kartu. Taip pamažu atsidūriau ten, kur esu dabar.

Monika: Aš atvykau čia prieš ketverius metus. Mano pradžia čia buvo kaip ir kitų lietuvių - dirbau juodą darbą tol, kol atsistojau ant kojų. Tuomet susipažinau su Tomu, pradėjome dainuoti kartu, o dabar labai sėkmingai skiname aukštumas.

Kaip pradėjote rengti pirmuosius koncertus?​

Tomas: Apie mūsų dainavimą žinios sklido iš lūpų į lūpas. Tarkime, grodavome vestuvėse, kuriose dalyvaudavo 30-40 žmonių. Gerai pasirodžius, vestuvių dalyviai apie mus papasakodavo dar 30-iai žmonių. Pačioje pradžioje koncertų užsakymų turėjome nedaug, tačiau jų vis daugėjo ir daugėjo. Žmonėms patikdavo mūsų muzika, taigi, jie rekomenduodavo mus savo draugams.

Kaip sugalvojote dainuoti duetu?

Monika: Dainuoti vienam vestuvėse bei jubiliejuose, kurie trunka 7 ar 8 valandas, yra sunku. Mes su Tomu esame pažįstami seniai ir jis buvo mano pats pirmas muzikos garsintojas Anglijoje. Mes pasišnekėjome, kad visai neblogai būtų dainuoti dviese ir nuo to laiko taip ir dainuojame. Iš tiesų, dviese dainuoti yra lengviau. Vienas veda renginį, kitas – dainuoja. Taip pasidaliname darbais.

Tomas: Kai pasirodymą veda du žmonės, auditorijai žiūrėti yra maloniau.

ANGLIJA.today nuotr./ Tomas Bagdonavičius ir Monika Katunskytė

Ar koncertuojate reguliariuose renginiuose?

Tomas: Dažnai koncertuojame Peterborough‘o „Bernelių užeigoje“, Northampton‘o „Savame kieme“ ir Spalding‘o „Station 25“ restorane.

Monika: Negalime sakyti, jog ten dainuojame kiekvieną savaitgalį, tačiau bent kelis kartus per mėnesį tai tikrai.

Kiek kartų per savaitę koncertuojate?

Monika: Įvairiai. Pavyzdžiui, gruodžio mėnesį koncertavome ir savaitės viduryje, ir savaitgaliais. Buvo tokia savaitė, kai turėjome tik 2 dienas laisvas. Gruodis muzikantams yra pats darbymetis. Kalėdos, Naujieji metai – visi švenčia, visi nori muzikos.

Ar manote, kad Lietuvoje būti muzikantu yra sunkiau?

Tomas: Aš manau, kad Lietuvoje būti muzikantu šiuo metu yra tikrai sunkiau. Kaip bebūtų, žmonės Lietuvoje gyvena prasčiau nei čia. Tarkime, Lietuvoje minimalus atlyginimas nesiekia 300 eurų, o pasisamdyti muzikantą kainuoja nemažai. Anglijoje kai kurie žmonės per kelias dienas uždirba 300 svarų, taigi, jiems susimokėti už muzikantą yra žymiai paprasčiau.

Monika: Lietuvoje yra be proto didžiulė dainininkų rinka – yra ko tik nori – pradedant nuo pačių jauniausių grupių, baigiant estrados grandais. Pasirinkimas yra labai didelis, taigi, žmonės žiūri, kas pigiau ir kas labiau prieinama.

Tomas: Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus kišenės. Žmogus nori koncerto už 100 eurų – jis pasisamdys muzikantą už 100 eurų. Tačiau skiriantis kainai, skiriasi ir muzikos kokybė. Tai tas pats lyg pirktum automobilį – 1980 metų gamybos automobilis nebus toks geras kaip visiškai naujas.

Monika: Kadangi mes sėkmingai dainuojame, tai dažnai skrendame koncertuoti ir į Lietuvą. Kaip duetas jau pagarsėjome ir Lietuvoje (juokiasi). Taip ir sukamės tarp Anglijos ir Lietuvos. Žmones reikia palinksminti visur.

Ar lietuviškose vestuvėse sutinkate daug tautiečių, kurių partneriai yra iš kitų šalių?

Tomas: Taip. Daugelyje vestuvių matome poras, kurių partneriai yra kitų tautybių. Vieni susituokia su indais, kiti su rusais ar ukrainiečiais. Būna, kad į lietuvių vestuves atvažiuoja vos trys lietuviai, o visi kiti – tai žmonės iš kitų šalių.

Asmeninio albumo nuotr./ T. Bagdonavičius ir M. Katunskytė

Kokias dainas galima išgirsti jūsų pasirodymų metu?

Tomas: Muziką renkamės pagal publiką. Jeigu į renginį ateina nemažai anglų – daugiau dainuojame angliškų dainų. Kalbant apie lietuvius, jų skoniai taip pat skiriasi. Kai kurie mėgsta naujesnes dainas, kai kurie - senesnes. Tiesiog atsižvelgiame į tai, pagal kokias dainas jie šoka ir linksminasi. Kiek žmonių – tiek ir skonių. Stengiamės prisiderinti.

Monika: Mūsų repertuaras yra pritaikytas įvairaus amžiaus žmonėms – nuo pačių mažiausių iki 80-mečių (juokiasi).

Papasakokite, kokių nors įsimintinų įvykių iš savo koncertų.

Tomas: Vieną kartą nuvažiavę į koncerto vietą supratome, kad pamiršome pasiimti mikrofonus.

Monika: Yra buvę, kad nuvažiavome ne į tą restoraną. Susitarėme su restorano šeimininke, o ji jų turi kelis. Nuvažiavome į vieną restoraną, beveik pradėjome išsikrauti aparatūrą ir tuomet restorano darbuotojai mums pasakė, jog šiandien dainuojame kitame restorane, kuris yra už 90 mylių.

Tomas: Tai gerai, kad atvykome tuomet anksčiau, ne paskutinę minutę.

Ar pakanka pinigų išgyventi iš muzikos?

Tomas: Šiaip aš turiu papildomą darbą, bet galėtumėme išgyventi ir vien tik iš muzikos. Muzikine veikla dažniausiai užsiimame savaitgaliais, o paprastos dienos būna laisvos, tai vietoj to, kad sėdėčiau namie, užsidirbu papildomų 500, 600 ar 700 svarų. Jauno žmogaus norai dideli – norisi ir pasitaupyti, ir kažką nusipirkti.

Monika: Kaip aš sakau, muzikantai pinigus viena ranka paima, o kita atiduoda. Turime investuoti į fonogramas, aparatūrą.

Ar labai skiriasi publika įvairiuose vakarėliuose?

Monika: Publika įvairiuose vakarėliuose tikrai yra labai skirtinga. Vieną kartą nuvažiavome į vieną balių, kuriame dirbome 5 ar 6 valandas, ir mums per tą laiką niekas net nepasiūlė atsigerti vandens. Yra tokių žmonių, kuriems norisi pasakyti: „Pasiimk tuos pinigus“. Atrodo, kad kai kurie žmonės galvoja: „Jūs muzikantai, mes jus užsakėme, varykit“. To koncerto metu mes padarėme 15 minučių pertrauką. Ilgesnių pertraukų nedarome. Nepraėjo net 10 minučių, kai jie priėjo ir sako mums: „Alio, jūs nedirbat, mes jums mokame pinigus“.

O kiti žmonės būna labai malonūs, lyg būtų seni draugai ar giminaičiai – prikrauna valgyti, atneša mums visokių sumuštinių (juokiasi).

Asmeninio albumo nuotr./ T. Bagdonavičius ir M. Katunskytė

Kaip skiriasi publika Lietuvoje ir Anglijoje?

Monika: Lietuvoje žmonės yra ganėtinai šalti. Kai Lietuvoje nuvažiuoji koncertuoti į kokius nors kultūros namus, tai žmonės sėdi ir žiūri į tave kaip į kažkokį zombį, lyg galvotų: „Na, ką tu čia dar gali parodyti?“ Baliuose irgi tas pats – žmones labai sunku išjudinti. Anglijoje žmonės yra atsipalaidavę – turi darbus, šeimas, tvirtus pagrindus po kojomis, taigi, jie yra linksmesni, šiltesni. Žinoma, negaliu to sakyti apie visus, bet dauguma – tikrai taip.

Tomas: Čia gyvenantys žmonės yra labiau išsiauklėję, daugiau visko pamatę. Pragyvenę čia 10-15 metų, susipažinę su kita kultūra, jie ir patys pasikeičia – pasidaro mandagesni, malonesni. Nėra taip, lyg žmonės būtų susirinkę kokiame nors Lietuvos kaime, nei karto nebuvę mieste. Po 15 metų Anglijoje lietuviai nebesispjaudo ant žemės, pasiima servetėlę (juokiasi).

Koks jums susidarė įspūdis apie Londoną? Ar jums čia patinka?

Tomas: Kartais čia būna sunku, pavargsti nuo nuolatinio šurmulio, skubėjimo, automobilių kamščių. Tai lyg užburtas ratas. Tačiau, kai pripranti ir nuvažiuoji į mažesnį miestelį ar kaimą, pabūni ten kelias dienas ir tada supranti, kad jau tau to trūksta. Man patinka tai, jog viskas, ko reikia, čia yra pasiekiama ranka. Jei reikia parduotuvės ar banko – viskas aplink. Lietuvoje kartais tenka nuvažiuoti 100 kilometrų, kad rastum reikiamą daiktą. Važiuoji iš Mažeikių į Klaipėdą, nes tik joje parduodamas kažkoks laidas, o nuvažiavęs pamatai, kad jis išparduotas.

Monika: Kažkada, kai buvau grįžusi į Lietuvą dėl filmavimo, su vaiku išėjome pasivaikščioti po Šiaulių bulvarą. Kraupu. Prisimenate tą siaubo filmą „Kukurūzų vaikai“? Pasijaučiau lyg būčiau tame filme – nieko nėra, atrodo, jog visi išmirę. Buvau Lietuvoje vos trečią dieną, bet kai grįžome namo, sakau mamai: „Noriu namo.“ O mama sako: „Monika, taigi čia tavo namai.“ Aš jai atsakiau, jog jau nebe mano. Pasiilgstu daugiau šurmulio.

Ar šiuo metu savo namais laikote Londoną?

Monika: Taip, mano namai yra čia. Visi draugai yra čia, o Lietuvoje praktiškai draugų jau nebėra – liko tik tėvai ir giminės. Aš manau, kad Lietuvoje liko tik seni žmonės – kur jiems bevažiuoti...

Tomas: Beveik visi yra atvažiavę čia. Lietuvoje taip pat per 9 metus viskas pasikeitė – kas išvažiavo į Švediją, kas į Norvegiją, kas dar kažkur. Mažai kas Lietuvoje tebegyvena (juokiasi).

Anglijoje gyvenate jau labai ilgai. Ar galvojate pasikeisti savo pilietybę?

Tomas: Savo pilietybės keisti nenoriu. Nesu didelis patriotas, tačiau apsimesti netikru anglu irgi nesiruošiu. Viena sykį nuvažiavau į degalinę ir ten stovėjo kažkokia panelė. Aš kažko jos paklausiau, o jos atsakymą suprasti buvo sunku. Matosi, kad sunkiai šneka angliškai. Tuomet aš jos paklausiau, iš kokios ji šalies, o ji atsakė, jog yra iš Lietuvos. Tuomet aš jai pasakiau: „Tai šnekėkime lietuviškai.“ O ji man atsakė: „Man lietuviškai kalbėti yra sunku.“ Pradėjau galvoti, su kokiu čia kitataučiu ji gyvena, kad užstrigo ta kalba.. Tuomet aš jos paklausiau: „Kiek laiko čia gyveni?“ O ji man atsakė, kad jau dvejus metus. Beliko atsakyti: „Tai tikrai tada jau užsimiršai...“

Monika: Aš kartais pasižiūriu tas lietuviškas laidas ir kai grįžę emigrantai pradeda kalbėti su akcentu – mane suima juokas.

Tomas: Prieš važiuodami į Lietuvą, jie nusiperka gerus treningus, batus, o kai grįžta atgal, dažniausiai neturi už ką parvažiuoti ir prašo kieno nors kito, kad juos paveržtų. Esi toks, koks esi. Nesuprantu, kam ten stengtis prieš kažką pasirodyti.

Monika: Kas turi, tam visiškai nesvarbu, ar tu apsirengęs „Armani“, ar kažkokio kito žymaus dizainerio drabužiais. O sunkiai dirbantys grįžta į Lietuvą ir nori pasirodyti.

Tomas: Rodo padėtį visuomenėje (juokiasi).

Asmeninio albumo nuotr./ Iš kairės: Daina Bilevičiūtė, Tomas Bagdonavičius ir Monika Katunskytė

Ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos?

Tomas: Lietuvoje gyvena mano dvi seserys ir tėvas, taigi, pasiilgstu jų. O šiaip Lietuvoje labai tuščia. Galbūt nebent didesniame mieste, tokiame kaip Vilniuje, yra daugiau veiklos, bet ir ten daug kas pasikeitė. Klaipėda anksčiau buvo labai aktyvus miestas, daug užsieniečių atplaukdavo su keltais ar kruizais. Dabar nueini į kokį barą, o ten visai tuščia. Nuo 22 val. alkoholio neparduoda – tai ką ten veikti (juokiasi).

Ar turite minčių grįžti gyventi į Lietuvą?

Tomas: Niekada nesakyk niekada, bet dabar tokių planų nėra.

Monika: Kol kas tikrai ne. Kam lįsti atgal į Lietuvą ir sedėti ten, jei čia yra galimybių užsidirbti pinigų ir sėkmingai koncertuoti? Žinau iš savo mamos, kad Lietuvoje koncertų sumažėjo.

Kaip ir daugelis, čia atvažiavome užsidirbti. Kol čia yra galimybės tobulėti – nematau prasmės grįžti. Tomas Lietuvoje dabar įrašinės albumą, taigi, mums čia sekasi tikrai neblogai. Nesinorėtų viską mesti. Bet kada ten galime nuvažiuoti kaip svečiai. Nuolatos į Lietuvą grįžtame darbo reikalais – įrašinėti dainas, koncertuoti.

Ar čia lietuvių muzikantų konkurencija yra didelė? Ar bendraujate su kitais muzikantais?

Tomas: Muzikantų čia yra nemažai, bet kiekvienai publikai patinka skirtinga muzika, taigi, kiekvienas pasirenka tai, kas arčiau širdies. Darbo tikrai visiems kol kas užtenka.

Monika: Anglijoje apstu visokių muzikantų. Su kai kuriais mes bendraujame, drauge minime šventes, tačiau taip pat yra ir kitokių žmonių – pavydžių, keliančių intrigas. Mes į jokias intrigas nesiveliame – tik iš šono stebime ir juokiamės. Kaip aš sakau, visiems užteks tos publikos. Gali čia dar 150 muzikantų atvažiuoti ir visi turės darbo. Mes taip pat galėtumėme pavydėti iš Lietuvos atvažiuojantiems čia, tačiau mes tik džiaugiamės, kad jie atvažiuoja užsidirbti pinigų. Patys juos raginame, sakydami: „davai, chebra, atvažiuokite, užsidirbsite pinigų!” O yra tokių, kurie specialiai sako: „Nevažiuokite, čia niekas nieko nemoka.“ Mes su Tomu žinome pavyzdžių, kai žmonės stengiasi atbaidyti kitus nuo atvykimo į Angliją, sakydami, jog darbo čia nėra. Manau, kad tie žmonės turi kažkokių psichologinių traumų.

Daug metų Lietuvoje dirbau muzikos sferoje, taigi, galiu pasakyti, kad konkurencija Lietuvoje yra mažesnė nei čia. Lietuva yra maža, tačiau vietos visiems vistiek užtenka.

Keista, kad čia muzikantai negali pasidalinti publika. Jeigu mes negalime nuvykti į kokį nors koncertą, paskambiname savo kolegoms ir sakome: „Yra chalturkė, jei norit – jūsų“. O kiti kartais patys negali dalyvauti, tačiau, kai jų paklausia, ar gali kažką kitą parekomenduoti, atsako: „Visi užimti, niekas negali.“ O po kažkurio laiko, visi atgarsiai sugrįžta...

Tačiau mūsų draugų rate tikrai yra tokių, kurie padeda. Kaip sakoma: „Skęstant, šiaudą paduoda.“

Asmeninio albumo nuotr./ Iš kairės: Tikroji išdykelė Aušrinė, Radži, Tomas Bagdonavičius ir Monika Katunskytė



Komentarai

Roma AS tiesiog didziuojuos tokiais zmonemis su dainomis linksminant zmones mus emigrantus ,saunuoliai labai nuosirdus straipsnis . as noriu jums palinketi sekmes . as londone 17 metu noreciau pakliuti i jusu vakareli . Monika tu grazuole .sekmes ..


Gyvenimo istorijos


POP LadiesPOP LadiesBALANDŽIO 28 / LONDON
Gongų maudynėsGongų maudynėsGEGUŽĖS 28 / ARDINGLY
YvaYvaBIRŽELIO 10 / LONDON
POP LadiesPOP LadiesBALANDŽIO 29 / PETERBOROUGH
Naktinės personosNaktinės personosGEGUŽĖS 13 / LONDON
Sasha Song koncertasSasha Song koncertasGEGUŽĖS 19 / LONDON
RadistaiRadistaiGEGUŽĖS 27 / PETERBOROUGH
Gongų maudynėsGongų maudynėsBIRŽELIO 11 / ARDINGLY
RadistaiRadistaiGEGUŽĖS 28 / IPSWICH
RebelheartRebelheartGEGUŽĖS 13 / LEEDS
Sekminės 2017 Lithuanian FestSekminės 2017 Lithuanian FestBIRŽELIO 4 / LONDON
Emilija iš Laisvės alėjosEmilija iš Laisvės alėjosGEGUŽĖS 21 / LONDON
MinoMinoGEGUŽĖS 12 / LONDON
Tadas Blinda. PradžiaTadas Blinda. PradžiaBALANDŽIO 25 / CRAWLEY

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!