Skelbimai

Meilė į sūnus tinkančiam dainininkui kirto it žaibas: emigrantės gyvenimo istorija verta kino filmo (1)

Beveik 20 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenanti dainininkė Jolanta Naruševičiūtė (49 m.), lygindama senas ir dabartines nuotraukas džiaugiasi, mat jose moteris pastebi pasikeitusias savo akis.

FOTO: Turiu fotoaparatą nuotr. / Jolanta Naruševičiūtė ir Mantas Vygantas
FOTO: Turiu fotoaparatą nuotr. / Jolanta Naruševičiūtė ir Mantas Vygantas

„Jos daug laimingesnės“, - sako ji.

Atsitiesti po sunkių gyvenimo išbandymų emigrantei padėjo vidinė stiprybė, noras stengtis dėl vaikų ir it žaibas trenkusi meilė muzikantui Mantui Vygantui (26 m.). Gerokai jaunesnis širdies draugas į Jolantos kasdienybę įnešė naujų spalvų ir malonaus chaoso, dėl kurio pora vos spėja suktis tiek darbe, tiek buityje.

Galbūt dėl nenuobodaus ir spontaniško gyvenimo Jolantai sunku patikėti, kad netrukus ji švęs 50 metų jubiliejų.

„Vis dar negaliu tuo patikėti. Tikrai ne keturiasdešimt? Negali būti, nes aš taip nesijaučiu. Džiugu, kad tiek metų man niekas ir neduoda“, - šypsosi pašnekovė.

Jolanta neslepia, kad pamilusį jaunesnį vyrą, žinojo, kad žmonės laidys aštrias replikas, pabrėžiant jų amžiaus skirtumą, tačiau sunkios gyvenimo pamokos dainininkę išmokė džiaugtis ir gyventi šia minute.

„Žmonės iki šiol prieina prie mūsų, sako, kad visokių gandų yra prisiklausę, o pabendravus, paaiškėja, kad viskas su mumis gerai. Gyvenime aš praėjau daug – ir vargo, ir skausmo mačiusi, bet nepalūžau. Tikiu, kad gyvenimas mane paprasčiausiai apdovanojo. O kiek jau mes su Mantu būsime kartu, parodys laikas“, - sako ji.

Šiuo metu, kaip juokauja pašnekovė, ji ir jos mylimasis vos spėja suktis: koncertai, buitis, kelionės... „Dabar planuoju leisti muzikinį albumą, kol kas ieškau kompozitorių. Norisi kažką po savęs palikti, juk negalima gyventi be svajonės“, - tikina dainininkė.

Dar prieš pradedant interviu, Jolanta nusikvatojusi perspėjo: „Jei mane patrauksite už liežuvio, tai žinokite, neužsičiaupsiu“, todėl trumpas pašnekesys virto ilgu pokalbiu, į kurį sutilpo ne tik šypseną kelianti dabartis, bet ir skaudi praeitis, kurios pašnekovė šiandien stengiasi neprisiminti.

Anglijoje laukė sunkūs išbandymai

Kaune gimusią ir augusią Jolantą muzika lydėjo visą gyvenimą. Būdama 8 metų ji tapo pagrindine soliste kadaise žymiame vaikų folkloro ansamblyje „Tututis“, ūgtelėjusi ji pradėjo lankyti muzikos mokyklą, o netrukus po to – įstojo į Klaipėdos universitetą. Baigusi mokslus dainininkė, dėka savo talento, apkeliavo beveik visą Lietuvą, koncertavo ir užsienio šalyse. 1999 metais, dėl finansinių sunkumų, Jolanta kartu su šeima išvyko į Jungtinę Karalystę.

19 metų svečioje šalyje gyvenanti emigrantė pasakoja, kad gimtinę planavo palikti vos metams, tačiau likimas viską sudėliojo kitaip.

„Buvo toks tamsus laikotarpis, kad turėjau išgyventi nuo algos iki algos, todėl teko išvykti iš Lietuvos. Esu ekonominė emigrantė. Pirmiausiai norėjosi užsidirbti butui, tačiau bėgant metams kainos kilo, o planų ir išlaidų vis daugėjo. Jau 19 metų gyvenu ir dirbu Anglijoje“, - DELFI pasakoja ji.

Palikti Lietuvą Jolanta ryžosi kartu su vyru ir sūnumi Karoliu – šiandien jam 23 metai. 2005 metais dainininkės šeimą papildė dukra Amanda, kuri tapo Didžiosios Britanijos piliete. Pirmus metus svetur pašnekovė prisimena, kaip vieną tamsiausių savo gyvenimo periodų.

„Tai buvo žiaurus laikas. Nežinau, ar dar kartą tai pakartočiau, tačiau esu iš tų žmonių, kurie gyvenime nebijo nieko. Neprapulčiau ir dabar. Už tai ačiū reikia sakyti tėveliams, kurie mane taip išauklėjo. Esu kilusi iš nepasiturinčios šeimos, žinau, kas yra badas ar nepriteklius“, - atvirauja ji.

„Buvo labai sunku. Nepamirškime, kad tada dar nebuvo Europos Sąjungos. Mes tiesiog nusprendėme važiuoti ir pabandyti, tačiau finansų turėjome tik į vieną pusę. Va, kokia buvo rizika. Atvažiavome su senute Volkswagen Golf. Kelionė iki Anglijos truko keturias paras. Mūsų anglų kalba buvo nulinė. Viską susirodėme rankomis. Buvau pamokyta, kad reikia pirkti bilietus pirmyn ir atgal, nes kitaip tavęs neįleis į šalį. Mes taip ir padarėme. Mūsų dar klausė, kiek mes atsivežame pinigų. Atidaryti piniginės su 20 svarų nesinorėjo, todėl suvedžiau bet kokius skaičiukus į šalia pasitaikiusį skaičiuotuvą, nes aš net nežinojau, kaip pasakyti „svaras“ angliškai“, - prisimena pašnekovė.

Pagaliau pasiekus kelionės tikslą, Jolantos su šeima laukė nauji išbandymai. Kaip ir daugelį kitų lietuvių, čia juos turėjo pasitikti pažįstami, tačiau draugų nurodytu telefonu niekas neatsiliepė. Be palydos ir vietos gyventi likusi šeima kurį laiką gyveno tiesiog gatvėje.

„Savaitę laiko gyvenome mašinoje, pinigų neturėjome, kuro – taip pat. Sūnus ant galinės sėdynės miegojo, mes su vyru sėdėjome priekyje. Po kiek laiko už stovėjimą nesusimokėjus gavome baudą, išsigandome“, - dėsto Jolanta.

Dainininkė yra iki šiol dėkinga visiškai netikėtai sutiktiems lietuviams, kurie nepažįstamai šeimai ištiesė pagalbos ranką – apgyvendino ir surado darbą. Tiesa, darbas buvo nelegalus, tačiau pradžioje, kaip sako Jolanta, tokia dalia laukia daugumos emigrantų. Sunkumai svečioje šalyje nesibaigė. 2003 metais į Jolantos namus įsiveržė ginkluoti pareigūnai: „Buvo žiauru. Pakėlė visą šeimą ir buvome išvežti net į kalėjimą, norėjo mus deportuoti. Tai kraupus prisiminimas. Mus suėmė kaip didžiausius nusikaltėlius. Mus paleido todėl, kad vyras jau buvo pradėjęs dirbti oficialiai, o aš irgi koledže mokiausi. Kažkaip išsisukom“.

Paklausta, kokius darbus jai ir vyrui teko dirbti, Jolanta neslepia – pačius juodžiausius.

„Aš kurį laiką net negavau darbo. Pašalpų jokių negavome. Pirmiausiai dirbti išėjo vyras. Jis dirbo statybose ir dirbo žiauriai sunkiai, namo grįžęs vos pavilkdavo kojas. O aš netrukus, kaip ir daugelis kitų lietuvių, įsidarbinau nelegaliai į valymo paslaugas teikiančią kompaniją. Pradirbau kokius 3-4 metus. Buvo labai sunku. Pinigai buvo mokami vokeliuose, niekas to nekontroliavo iki Europos Sąjungos. Nors už minimumą, bet sudėjus mano ir vyro atlyginimus, jau buvo galima pragyventi ir net šiek tiek susitaupyti“, - sako ji.

Jolanta prisimena, kad tuomet Jungtinė Karalystė ir kitos iki šiol emigrantų dievinamos šalys buvo piešiamos tarsi rojus.

„Tais laikais buvo plačiai nušviesta, kad viena darbo valanda – 3 svarai, tačiau niekas nekalbėjo apie ten esamus mokesčius, pragyvenimą. Niekas šito nepasakė. Situacija net ir dabar panaši. Lietuviai, kurie atvažiuoja čia galvoja, kad ras aukso kalnus. Nėra čia pinigų medžio. Ariam mes, labai daug dirbam. Buvo laikotarpis, kai tekdavo dirbti net 24 valandas“, - dėsto pašnekovė.

Vyro klystkeliai ir prarastas gyvenimo skonis

Jolanta pasakoja, kad ištekėjusi už vyro ji palaipsniui prarado gyvenimo džiaugsmą. Viskas, ką ji matė tebuvo darbas ir buitis.

„Neturėjau jokių kelionių, svarbiausia buvo nusipirkti automobilį, įsigyti namus ir pragyventi. Tikiu, kad tokį gyvenimą iki šiol turi daug Lietuvos moterų. Nieko nematai, gaili savęs ir viską atiduodi vaikams. Buvau gera žmona, gaminau, tvarkiausi ir buvau rūpestinga, tačiau ar tai buvo gyvenimas? Tą akimirką atrodė, kad viskas taip ir turi būti, nes mes, moterys, esam taip išmokytos. Tačiau gyvenimas tik vienas. Savo buvusiam vyrui aš noriu padėkoti už viską, ką jis man padarė – visas neištikimybes, alkoholizmą. Tai mane išmokė gyventi“, - pripažįsta ji.

Nelaiminga Jolanta jautėsi dar būdama Lietuvoje, tačiau vylėsi, kad išvykus į Angliją ir pasikeitus aplinkai, žalingi vyro įpročiai dings.

„Kartu pragyvenome 18 metų. Buvau senų pažiūrų, todėl man buvo įskiepyta, kad turiu išlaikyti šeimą, nes labai svarbu, ką žmonės apie mus gali pasakyti. Nors iš tikrųjų turėjau išsiskirti jau trys dienos po vestuvių. Jau tada mano vyras išvažiavo su draugais audringai švęsti vestuvių. Jau praėjus šiai santuokai, suprantu, kodėl ji apskritai įvyko. Pamenu, kad visos draugės ištekėjo, o man pasitaikė jis ir pamaniau, kad reikia. Man buvo 25 metai – tais laikais jau buvau senmergė“, - nusijuokė ji.

Jolanta tiki, kad bėgti prie altoriaus ją paspartino ne tik visuomenės spaudimas, bet ir nepasitikėjimas savimi.

„Vaikystėje buvau iš stambesnių, buvau kitokia. Patyriau patyčias mokykloje, todėl buvau jautri, turėjau daug kompleksų. Taip, scenoje buvau kitokia, bet asmeniniame gyvenime aš neturėjau laimės. Tėvai, namai, darbas ir viskas. Ištekėjau už pirmo pasitaikiusio. Vien dėl savo kompleksų aš nemylėjau savęs. O dabar, žiūrint į savo jaunystės nuotraukas, mąstau, kokia buvau kvaila. Juk tuomet atrodžiau kaip lėlytė, tik galvą aukštyn kelti reikėjo!“ - emocingai sušunka pašnekovė.

Skyrybos su vyru truko kelis metus. Kurį laiką, kaip pasakoja Jolanta, ji ir jos sutuoktinis gyveno tarsi kaimynai.

„Aš nesijaučiau moterimi. Jau žinojau, kas manęs laukia. Namuose mane vadino boba, neturėjau teisės puoštis. Nepatyriau jokio fizinio smurto, tačiau psichologinį spaudimą tikrai jutau. Jis manęs nevertino, buvau tarsi darbo įrankis. Daug apie tai galvota ir verkta, ir prašyta, bet labiausiai mane sukrėtė viena draugės replika: „Ko tu skundiesi? Jei tu vis dar su juo, vadinasi tau viskas tinka“. Tada supratau, kad iš tikrųjų aš turiu tik vieną gyvenimą. Nebuvo ko bijoti, nes jau buvau praėjusi pragarą, žinojau, kad išsikapstysiu. Dar porą kartų jam suteikiau šansą, perspėdama, kad tai gali būti paskutinis lašas taurėje, bet netrukus mūsų keliai išsiskyrė. Tiesa, oficialiai išsiskyrėme tik po dvejų metų“, - prisimena dainininkė.

Be vyro likusi Jolanta kurį laiką gyveno viena su vaikais, tačiau jos ir vėl laukė sunkūs išbandymai.

„Ne veltui sakoma, kad bėda viena nevaikšto. Pirmiausiai netekau namų, gyvenau nuomojamame būste. Buvau išmesta su vaikais ir daiktais į gatvę. Kur eiti? Net sūnus, išeidamas į mokyklą, manęs paklausė, kur jam reiks grįžti. Atsakymo tada nežinojau. Kreipiausi į savivaldybę Anglijoje ir man tą pačią dieną skyrė laikiną būstą, labai brangų, žinoma, bet gavau. Toks įvykis iškart po skyrybų mane stipriai paveikė, tačiau viskas tuo nesibaigė. Paskutinis mane palaužęs dalykas buvo staigi mamos mirtis. Tai buvo vienintelis žmogus, likęs mano gyvenime. Tik pašnekėjau telefonu su ja, o paskui gavau žinutę, kad jos nebėra. Tai mane visiškai sugniuždė. Buvau viena dukra, todėl reikėjo lėkti į Lietuvą vasaros metu, ją palaidoti, dar skolų paliko. O tuometinis mano vyras per mamos laidotuves gėrė ir jam viskas buvo vienodai. Tada supratau, kad su tuo žmogumi išsiskyrėme visiems laikams“, - liūdesio neslėpė ji.

Po nelaimių virtinės Jolanta tapo niūri. Savo ašaras ji nusinešdavo į kiemą, kur praleido daugelį naktų mąstydama su smilkstančia cigarete rankoje.

„Vaikams aš negalėjau parodyti savo ašarų. Man reikėjo visa tai ištverti. Nesiėmiau alkoholio ar panašių būdų. Reikėjo kelių mėnesių, kad pilnai atsitiesčiau. Ironiška, tačiau kuomet mano gyvenime vyravo nelaimės, dingo visi draugai. Įsivaizduokite, paimi telefoną ir neturi kam paskambinti. Aš žinau šį jausmą“, - atvirauja dainininkė.

Naujas gyvenimo etapas ir pažintis su Mantu

Jolanta tiki, kuomet esi pozityvus pats, gyvenimas taip pat nušvinta ryškesnėmis spalvomis, todėl pokyčius ji pradėjo nuo savęs.

„Gyvenime einu su šypsena veide. Atsitiko taip, kad netrukus atsirado nauji žmonės, užsimezgė draugystės, ėmiausi naujos veiklos, įstojau į lietuvių bendruomenę. Neturėjau kada savęs gailėti, graužti, nes turėjau visur lėkti, skubėti. Dalis palūžusių moterų, kurioms atsitinka įvairios nelaimės, laukia kol kažkas nusileis iš dangaus. Niekas iš jo nenusileis. Viską padaryti turi pats“, - sako ji.

Muzikinę karjerą Jolanta atgaivino 2004 metais. Be muzikos gyventi negalėjusi moteris tapo grupės „Retro Plus“ nare. Kartu su žinomu dainų kūrėju Piotru Derevianko dainininkė Jungtinėje Karalystėje koncertavo 12 metų. Po to pradėjo solinę karjerą.

„Vienai moteriai eiti į restoranus ir dainuoti, vežtis aparatūrą yra gana sunku. Iš paskutinių pinigų nusipirkau gerą aparatūrą. Pradžioje iš manęs šaipėsi, sakė, kaip aš čia viena dainuosiu. Bet nieko, viskas klostėsi gerai. Netrukus kartu su restorano, kuriame koncertuodavau, savininke pasvarstėme, kad mums reikėtų naujų veidų. Man kilo mintis, kad naujų veidų reikėtų paieškoti iš čia esančių vietinių“, - teigė dainininkė.

Jau tada dalis Anglijos lietuvių Jolantą žinojo iš populiarių TV laidų ar straipsnių, kuriuose ji pasakodavo apie savo emigrantės gyvenimą. Panašaus dėmesio buvo susilaukęs ir Mantas, kuris spaudoje buvo apibūdinamas kaip talentingas estrados princo Ryčio Cicino sūnėnas.

„Kai reikėjo ieškoti atlikėjų, aš prisiminiau, kad man apie tokį yra pasakoję. Aš buvau skaičiusi apie jį, prisipažinsiu, iškart į jį atkreipiau dėmesį. Pamaniau, kad atrodo fainas, tačiau pamačiusi, kiek jam metų nuvijau tokias mintis, sakydama sau: „O, Dieve, na, kur tau, moterie, sūnaus metų!“. Tikrai susižavėjau juo, nežinau, kodėl, aš neturiu atsakymo“, - simpatijos pradžią pamena pašnekovė.

Nusprendusi Mantui pasiūlyti darbą, Jolanta buvo pasiruošusi su juo kalbėti, kaip su didžiausia žvaigžde, tačiau jo būdas ją maloniai nustebino.

„Gavau jo telefono numerį, susitarėme susitikti. Pasirodo, apie mane jis irgi buvo girdėjęs, sakė, kad jam aš taip pat įstrigau. Pirmą kartą susitikome prie restorano. Žinokite, mane trenkė žaibas. Atrodo, kad taip nebūna, juk čia ne meksikiečių serialas, bet taip nutiko. Išlipo kuklus berniukas, o aš tai moteris jau. Jokių minčių negalėjo būti. Pasikalbėjome, aptarėme reikalus, jau norėjome atsisveikinti, stabtelėjome šalia savo automobilių, jam reikia į darbą, man į namus, tačiau mes niekaip negalėjome išsiskirti ir liautis kalbėtis“, - šypsosi ji.

Mantas Jolantos gyvenime atsirado vasarą, kuomet ji pradėjo stotis ant kojų. Pašnekovė tiki, kad jį atsiuntė pats likimas: „Kiekvienas žmogus gyvenime yra ne šiaip sau. Arba jis tau džiaugsmo atneša, arba išbandymų, bet vis tiek tai yra pamokos. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip jas išmokstame“.

Netrukus po susitikimo pora pradėjo susirašinėti, tačiau, kaip sako Jolanta, žinučių turinys buvo visiškai nekaltas.

„Jokių vilčių nedėjau, nors jis ir gražus vyrukas, tačiau aš puikiai suvokiau mūsų amžiaus skirtumą. Jis atvažiuodavo pas mane į namus, nes turėjau aparatūrą. Po ilgos pertraukos jis paėmė mikrofoną į savo rankas ir uždainavo. Kadangi esu buvusi vokalo mokytoja, aš iškart supratau, kad šitas vyrukas turi eiti koncertuoti. Pamaniau, kad galiu jam padėti, duosiu pažinčių, nes jis tiesiog turi dainuoti. Taip ir nutiko. Vieną koncertą lydėjo kitas. Netrukus pabandėme padainuoti kartu“, - judviejų pradžią prisimena pašnekovė.

Pagrindinis juos kartu suvedęs įvykis, anot pašnekovės, apipintas mistika.

„Ėjau į Džordanos Butkutės koncertą ir gaunu Manto skambutį. Pasirodo, jam nutiko didelė bėda, sprogo automobilio variklis, prašė padėti. Man norėjosi bėgti iš to koncerto, bet pasakiau jam, kad susitiksime rytoj. Kitą dieną nuvažiavome pas mane namo, jis buvo labai nusiminęs, nes automobilis sugedo, jis nebeturėjo su kuo važiuoti į darbą. Pamaitinau, pasišnekėjom, paguodžiau. Jis gyveno toli, Londono krašte, o aš pakankamai geroje vietoje, todėl jis manęs paprašė išnuomoti vieną iš savo kambarių. Turiu tris miegamuosius, du iš jų laisvi, tačiau pirma mano reakcija buvo „Ne“. Vėliau pagalvojau, argi man trukdys? Tada nusprendžiau jam padėti be jokių nuomų. Leidau pas save pagyventi savaitę. Kai Mantas grįždavo iš darbo, mes ilgai kalbėdavomės. Atrodo, jau ir jam, ir man miegoti reikia, tačiau tie pokalbiai buvo tai, ko aš neturėjau anksčiau gyvenime. Supratau, kad turime labai daug bendra. Po šios savaitės užsimezgė simpatija, tačiau net ir tada save gesinau“, - pripažįsta Jolanta.

Į širdį besibeldžiantys nauji jausmai dainininkei leido pasijausti tarsi paaugle. Kiekviena Manto žinutė ją priversdavo šypsotis iki ausų.

„Pričiupau save laukiant jo žinučių. Pabundu ir jau laukiu iš jo žinių, tačiau tuo pačiu veju tą mintį šalin. Mes labai greitai susibėgome, viskas buvo labai gražu. Žinojau, ką aš darau. Aš žinojau, kad būsiu apkalbėta, apšmeižta tų klaviatūros riterių. Būtinai parašykite, kad man į juos nusispjaut. Visi šie neigiami komentarai man pakrauna energijos. Nebijau nieko. Nesuprantu, negi jie įsivaizduoja, kad aš imsiu ir pradėsiu pildyti jų norus? Ne. Esu protinga moteris“, - rėžia ji.

Jolanta ir jos gerokai jaunesnis širdies draugas kartu apsigyveno po Naujųjų metų koncerto. Dainininkei nerūpėjo, ką apie tai gali pagalvoti pažįstami, kolegos ar kaimynai. Svarbiausia – vaikų nuomonė.

„Vaikų verdiktas man buvo šventas. Juk Mantas vos trejais metais vyresnis už mano sūnų. Kuomet jis grįžo į namus žiemos atostogų, aš jam tiesiai šviesiai pasakiau apie jaunesnį draugą. Karolis į mane pažvelgė ir paklausė, ar aš esu laiminga. Iki tol jis matė mano skausmą. Aš jam atsakiau, kad esu laiminga. O jis man atšovė, kad tuomet nėra jokių problemų. Pamenu, kad tąkart pas mus svečiavosi ir jo mergina anglė, kuri net nesuprato, kodėl jaunesnis vyras namuose gali reikšti kažką blogo. Anglijoje vyrauja visai kitoks požiūris. Niekam tai nėra aktualu, svarbu, kad esi laimingas“, - tikina ji.

Tiesa, kol kitataučiai Jolantą ir Mantą liaupsina ar net neišskiria iš minios, lietuviai žeria itin skaudžius žodžius, piktinasi komentaruose po poros nuotraukomis ar net kuria gandus.

„Mes nesireklamavome. Nesislėpėme, tačiau per daug savo santykių neviešinome. Galvojome, kam to reikia. Tuo labiau, kad tai buvo mūsų bendra pradžia. Visko gali būti. Apsišlifuoti vis tiek reikėjo. Aš turbūt jį užkariavau ne savo ypatingu grožiu, o išklausymu, meile, rūpesčiu. Ko vyrams labiausiai reikia. Iki šiol po 10 kartų į dieną vienas kitam skambiname ir susirašinėjame. Meilė mūsų santykiuose yra, nors ir keista, bet ji yra. Žmonės kalbėjo, kaip galime būti kartu. Na, bet va, galim. Ir ką jūs man padarysit?“, - juokiasi pašnekovė.

Su Mantu Jolanta gyventi pradėjo dar oficialiai neišsiskyrusi su savo vyru, todėl naujasis širdies draugas neretai pajuokaudavo, kad gyvena su meiluže. Po tokių mylimojo replikų dainininkė suskubo galutinai tapti laisva, tačiau apie dar vienas vestuves ji kol kas nesvarsto.

„Kol kas ne. Susirašyti galima greitai, tačiau kas nuo to pasikeis? Aš nenoriu dar šito. Juk nežinia, kas laukia ateityje. Dažnai mus lygina su Ala Pugačiova ir Maksimu Galkinu, kurie taip pat ilgą laiką pragyveno iki vestuvių. Pas mus viskas vyksta spontaniškai, dar nežinia, ko aš iš Manto sulauksiu“, - pasakoja ji.

Komentatoriai pranoko patys save

Jau trejus metus kartu gyvenanti pora beveik kasdien gali rasti piktų ar pašaipių komentarų apie save, tačiau laikui bėgant jiedu išmoko į tai nekreipti dėmesio.

„Visi laukia, kada Mantas mane paliks. Kodėl vis iškeliamas šis stereotipas? Gal aš jį paliksiu! Tačiau tokių kalbų pas mus nėra. Planai tik į priekį. Anksčiau mano gyvenime buvo nelaimių ruožas. O po susitikimo su Mantu, viskas pasikeitė. Nežinau, ar tai likimas, bet iškart gavome būstą. Dabar gyvename trijų miegamųjų name su sodu. Karjera, santykiai, namai – viskas eina sparčiai pirmyn. Per savo gyvenimą aš buvau mačiusi tik Lietuvą ir Angliją. Visos mūsų kelionės yra iš Manto pusės. Jis tokius siurprizus man daro! Dirbam, tačiau leidžiam sau ir pagyventi. Buvo gandų, kad perku pati tas keliones savo „piemeniui“. Nė velnio! Aš nė vieno cento neišleidau. Nejuokina tegul. Jis grįžta namo, padeda voką ant stalo ir sako: „Atostogas užsisakyk“ - šypsosi pašnekovė.

Jolanta džiaugiasi, kad dabar ji pagaliau gali pasakyti, jog jaučiasi laiminga. Šis jausmas, anot jos, toks stiprus, kad jo nesumenkina net patys bjauriausi komentarai.

„Mus peikia tik lietuviai. Labiausiai tai pasireiškia po straipsniais, net dabar žinau, kas bus, tačiau tai man kelia juoką. Daugelis nė nepaskaito visko. Tačiau dėti į šuns dienas skuba patys pirmi. Mantą irgi tarkuoja, bet dažniausiai mane. Bet kodėl? Aš niekam nesu skolinga, aš nieko blogo nepadariau. Tai yra mano gyvenimas. Mano. Man niekada netrukdo meilė tarp kitų žmonių, net jei jų kita tautybė, skirtinga religija ar jie yra tos pačios lyties. Juk tai jų pasirinkimas. Gyvenkite savo gyvenimą. Kuo daugiau laimingesnių žmonių bus, tuo greičiau pasaulis taps geresnis“, - sako ji.

Dainininkė išduoda, kad tautiečiai nesigėdija aptarinėti net pačių asmeniškiausių judviejų gyvenimo detalių.

„Susėda moterys ir tauškia, na, kaip jis su ja miega. Na, tai pat, ant šono, Dieve tu mano! Tiesiai šviesiai sakau. Jums įdomu ar tarp mūsų vyksta seksas? Vyksta ir labai geras!“ - nesikuklina pašnekovė.

Didžiausią piktų komentarų audrą Jolantai ir Mantui tenka atlaikyti po TV laidos ar straipsnio, kuriame jiedu dalijasi savo išgyvenimais.

„Dieve, kaip mus dėjo! Kokiais žodžiais žmonės švaistėsi, siaubas. Sakė, kad Mantas man sauskelnes keičia, kad aš esu nukriošusi. Kalbėjo, kad Mantas – kvailas, išlaikytinis. Tiesa, dabar sulaukiame ir labai daug palaikymo. Aš gaunu moterų ir vyrų asmeninių žinučių. Pasijutau tarsi klausytoja. Žmonės man rašo norėdami išsikalbėti, supratau, kad jie yra toje pačioje situacijoje, kurioje aš buvau anksčiau. Aš nė vieno neatstūmiau. Žmonės klausia manęs, iš kur pas mane tiek pozityvo. Ir aš tikrai tų žmonių neguodžiu, jiems reikia spyrio. Tapau tarsi pavyzdžiu“, - džiaugiasi ji.

Pasirodo, kad Jolantai tenka taikstytis ne tik su neigiama nuomone internete, bet ir realiomis situacijomis, kuriose moterys pademonstruoja savo drąsiausią pusę.

„Kai prasidėjo Manto karjera, prasidėjo ir merginų puolimas. Tačiau tokios moterys nėra tos, kurios ateitų į koncertą, jos paprasčiausiai siekia naudos. Dievulėliau, jam net raštelius slapčia įkiša į kišenę dainuojant. Aš iš to tik juokiuosi, sėdžiu šalia ir juokiuosi. Niekada nesulaikysi nei vyro, nei moters, jei jis norės išeiti. Gyvenimas yra žaidimas, o mes tarpusavyje su Mantu išsiaiškinome jo taisykles. Susėdome, išsiaiškinome, kas yra galima, o kas ne. Neištikimybei nėra net diskusijos. Net minčių negali būti, čia jau nukirsta. Melas taip pat mūsų namuose nelaukiamas. Jau geriau karti tiesa. Taip pat laikomės pagarbos vienas kitam. Jei kažkas pasikeistų, atsirastų kitas žmogus, viskas turi būti atlikta sąžiningai, neskaudinant kito. Juk visko būna“, - pasakoja dainininkė.

Paklausta, kodėl apskritai ji ir Mantas kalba viešai apie savo santykius, Jolanta tikina, kad tai pirmiausiai daroma norint padėti kitiems.

„Sako, jūs čia reklamą darotės. Tai netiesa. Žinoma, tas populiarumas kažkiek padeda, tačiau tai nėra esmė. Svarbiausia, kad mes važiuodami per Angliją matome mases tokių žmonių, tačiau jie sulindę ir bijo. Na, nebijokite! Juk mes tik vieną kartą gyvename. Turime teisę būti laimingais. Jau geriau vienus metus laimingai, negu daug metų kančioje. Jei dabar reiktų grįžti atgal, tai man būtų tarsi kilpa ant kaklo. O tada maniau, kad toks gyvenimas ir nieko nepadarysi. Atrodo, kad dabar manyje užsiblokavo visi tie baisūs dalykai, regis, jų nė nebuvo. Svarbu susitvarkyti su savimi ir žinoti, ko nori. Aš norėjau tapti laiminga, o dabar esu tokia laiminga, kad wow (liet. oho), tiesiog spinduliuoju. Ir net nesvarbu, kad svorio priaugau. Dabar valgau kruopas, tačiau jis nė karto iš manęs nepasišaipė. Atrodo jaunas vyras, vasarą bus tik 27 metai, tačiau jo siela... Ta jo inteligencija, pagarba moteriai – tai yra bruožai, kuriuos būtinai išugdyti mamoms, auginant sūnus. Dažnai to vyrams trūksta. O pas Mantą visa tai yra ir ačiū jo tėveliams už tai“, - savo mylimąjį giria moteris.

Dar nespėjus paklausti, Jolanta pati nujautė būsimą klausimą.

„Norit sužinot, kaip man sekasi bendrauti su jo tėvais? Labai gerai! Tėtis gyveno kartu su Mantu, tai jis iškart žinojo, kad bręsta tokie dalykai. O mamai Mantas paskambino. Jis pasakė, kad turi draugę. Mama apsidžiaugė. Tada jis užsiminė, kad gerokai vyresnę širdies draugę. O ji nė nesuragavo į tai, sakė, kad nėra jokio skirtumo. Ji labai greitai atvažiavo pas mus į svečius. Aš dar atvažiavau į oro uostą jos pasitikti, man širdis buvo kulnuose, tačiau vos susitikus tapome draugėmis. Dabar Mantas net juokauja, kad turi dvi tokias pat raganaites. Ji netgi jaunesnė už mane. Tačiau tai nėra svarbu, ji mato, kad jos sūnus yra laimingas, jis labai pasikeitė. Mantas buvo pasimetęs liūtukas Anglijos džiunglėse. Aš jo jokiu būdu nelaikau po padu, tačiau perspėju, pamokau, kad nenudegtų. Būna, kad nepaklauso manęs, tačiau jis pats mokosi iš savo klaidų. Iki šiol sėdime vakarais kieme iki išnaktų ir kalbamės. Aš tikiu, kad jeigu du žmonės, gyvenantys kartu, nesišneka, jų santykiai pasmerkti“, - teigia pašnekovė.

Pasirodo, kad pamilti jaunesnį vyrą buvo linkusi ir Jolantos mama, tačiau į Angliją emigravusi dukra šią žinią priėmė sunkiai ir tik dabar suvokia, kad įlipo į tą pačią balą.

„Kai mano mama išsiskyrė su tėčiu, ji iki savo mirties pragyveno su 20 metų jaunesniu vyru. Kai tai sužinojau, aš visa tai ignoravau, labai stipriai įskaudinau mamą. Dvejus metus net nekalbėjau su ja, o buvau vienintelė jos dukra. Bet ji nuolat man sakydavo, kad tai yra jos gyvenimas ir ji jaučiasi laiminga. Po truputėlį prisipratinau tą mintį. Aš manau, kad tokį gyvenimą man sudėjo likimas. Lygiai po mamos mirties mano gyvenime atsirado Mantas. Vis dėlto, aš jos atsiprašiau po daugel metų. Pasirodo, kad gyvenime visaip būna“, - DELFI atviravo dainininkė.

DELFI.lt


Komentarai

matha Aš esu čia, norėdamas parodyti, kaip Dr Lawrenceas padeda man atšaukti savo buvusį vyrui, kuris mane paliko prieš 3 mėnesius, aš gavau laišką internete apie straipsnį, kaip jis padėjo daugeliui žmonių, todėl aš atsiųsdavau laišką į gydytoją ir sakė problemos jam ir po tos dienos jis davė man 3 dienų patikinimą, mano didžiausiam nuostabai mano vyras grįžo į mane trečią dieną, kai kreipėsi į jį, noriu pasakyti labai didelį padėką drlawrencespelltemple@hotmail.com


Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!