Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Martynas Juchnevičius: Britanija yra labiausiai atvirukus perkanti ir jais sveikinanti šalis pasaulyje Interviu (1)

Londone gyvenantis Martynas Juchnevičius - itin veiklus žmogus, kurio profesiją būtų sunku apibūdinti vienu žodžiu. Menininko žodžiais, jeigu pavadintumėme jį animatoriumi, iliustratoriumi, karikatūristu ar muzikantu, tai neapsiriktumėme nė vienoje kategorijoje. Martyno darbai jau ne kartą puikavosi ant Britanijos sostinės galerijų sienų, be to, jis yra prisidėjęs prie ne vieno animacinio filmuko kūrimo.

Vilmanto Dambrausko nuotr./ Martynas Juchnevičius; Atviručių projektas „You Saved My Day“
Vilmanto Dambrausko nuotr./ Martynas Juchnevičius; Atviručių projektas „You Saved My Day“

Prisistatykite ir papasakokite apie savo veiklą.

Jeigu pavadintumėte mane animatoriumi, iliustratoriumi, karikatūristu ar muzikantu, tai neapsiriktumėte nė vienoje kategorijoje. O jei siauriau, kuo toliau, tuo labiau priskirčiau save prie grafinės iliustracijos atstovų. Aišku, vis dar norisi kaitalioti stilistikas, bet labiau išlenda grafiškas aplinkos vaizdavimas, kuriame jaučiuosi turbūt patogiausiai, o ir rezultatai įspūdingesni.

Neseniai galerijoje parduotas Leonard Cohen portretas

Ilgai teko dirbti tradicinės animacijos baruose, bet prieš tai visgi buvo iliustracija, kurios dėka tapau ir animatoriumi, ir labiau įvairiapusišku kūrėju. Labiausiai patinka dirbti su veidais, vaizduoti juos savuoju kapotu stiliumi, jei taip galima pavadinti. Tarp personažų yra gerai žinomi pasaulio aktoriai, muzikantai ir dailininkai, nes pats jaučiu didžiausią trauką ir ryšį būtent su kinu, daile ir muzika.

Kaip atsidūrėte Londone? Kokia yra jūsų emigracijos istorija?

Negalėčiau pasakyti taip lengvai, kad būtent emigravau. Tiesą sakant, kaip animatorius buvau pakviestas animuoti „Pono Byno“ serialo į didžiausią tuo metu Centrinės Europos animacijos studiją Budapešte. Tai įvyko 2001-aisiais.

Projektas vyko keletą metų, tad natūraliai užsilikau, nes buvo pastovaus darbo ir projektai be pertraukų keitė vienas kitą. Be to, Vengrija man labai patiko kaip šalis su savo niuansais ir kultūriniais skirtumais. Tik 2009-ais, kai tradicinės animacijos pasaulyje įvyko krizė, persikėliau į Londoną. Atvykau į Londoną iš Vengrijos, o ne iš Lietuvos. Vadinu tai ne emigracija, o kūrybinės vietos kaita.

Iliustracijas ir karikatūras piešiate jau nuo senų laikų, be to, ilgai dirbate animatoriumi. Kada kilo meilė piešimui?

Pirmą kartą mano karikatūros buvo išspausdintos 1988-ais žurnale „Šluota”. Sunku patikėti, nes dar net nebuvau studentas. Atgimimo tema tada buvo itin svarbi ir populiari, tad mano karikatūras spausdino ir pagrindiniai laikraščiai. Tai tęsėsi maždaug iki 1992 -1993-iųjų.

„Love Scottie“ - esminis Martyno Juchnevičiaus dizainas, nuo kurio prasidėjo jo karjera

Mažus žmogelius paišiau nuo vaikystės, taigi nesustojau ir vėliau. Šiaulių dailės fakultete treniravau ranką ir erdvinį mąstymą, tačiau labiausiai tam pasitarnavo animaciniai filmukai, kuriuos karštligiškai stebėjau nuo mažens. Turbūt pasąmonėje gimė noras kurti istorijas, kurios vystytųsi judesyje ir taip galiausiai šalia karikatūros atsirado animatoriaus darbas.

Animatoriumi tapau labai įdomiomis aplinkybėmis. Baigęs dailės fakulteto studijas, tiesiog tiesmukiškai pradėjau kopijuoti „Disney“ filmukų herojus, juos perpaišinėjau iš vaizdo juostų popieriuje ištisai. Tarsi treniravausi, nors visai negalvojau apie animatoriaus darbą. Bet situacija pasisuko taip, kad Vilniuje sutikau studijų laikų draugą, kuris jau dirbo animatoriumi. Pasikalbėjome ir jis man pasiūlė užsukti į studiją ir pabandyti. Po vieno kito testo, praėjus vos kelioms dienoms, jau dirbau tikrame filmuke tikru animatoriumi! Tada pagalvojau – ne veltui tuos personažus kopijavau...

Kiek laiko užtrunka padaryti vieną iliustraciją? Ar dažnai galutinis variantas skiriasi nuo pirminės idėjos?

Darbas su iliustracija nėra paprastas. Nuo įdomaus iki visiškai nykaus. Galima ir dieną užtrukti, o kartais tai trunka net savaitėmis, priklausomai nuo sudėtingumo ir minties aiškumo. Čia ir vėl man gelbsti animacinis mąstymas, surinkta ir įsisavinta informacija bei kompozicijos dėsniai.

Tai yra nesibaigiantis procesas, kuriame reikia mokėti sustoti. Kartais labai sunku pasiekti galutinį rezultatą, o kartais tiesiog įgyvendinu tai, ką aiškiai matau kaip užbaigtą darbą. Kai nebematau kitaip, galiu sakyti, kad iliustracija baigta.

Valdas Adamkus (90-čio proga)

Esate padaręs daug žymių ir įtakingų žmonių, įskaitant ir dvi kadencijas Lietuvai vadovavusio Valdo Adamkaus, karikatūrų. Kuo išsiskiria jūsų darbai?

Žinomus žmones pradėjau piešti prieš 20 metų, naudodamas tradicinę techniką. Gerokai vėliau pradėjau bandymus ir kompiuteriu. Atsiradus techninėms galimybėms, pamačiau, kad galiu įgyvendinti tai, ko negalėjau padaryti popieriuje. Skaitmeninė grafika ar iliustracija įsibrovė į mano kūrybinę erdvę ne juokais. Vis dažniau ir dažniau naudoju skaitmeninę grafiką savo užmanymams. Suvokiau, kaip efektingai atrodo rezultatas. Kartu tai išlieka nemažas iššūkis konkuruojant su kitais dirbančiais panašiu būdu.

Mano iliustracijos ir portretai yra daugiau iš pop art (liet. popmenas) pasaulio, modernūs ir stilingi. Išsiskiria parodoje iš kitų, dirbančių tradiciškai. Nesakyčiau, kad rinka man diktuoja tai, ką pasirenku portretams, bet Lietuvos veidų mano kolekcijoje tikrai nedaug. J. Basanavičius, V. Adamkus ir mano tėvas, grafikas Eduardas Juchnevičius būtų išimtis šalia dar keleto žinomų muzikantų.

Adamkų padariau parodai, nes norėjau paįvairinimo. Portretą priderinau prie prezidento 90-ojo jubiliejaus, nors buvau sukūręs jį anksčiau. Tačiau portreto šių metų Londono parodoje „Notting Hill“ galerijoje nerodžiau. Gal parodysiu Lietuvos 100-čio proga. Minėtoje parodoje pademonstravau savo kolegos tapytojo V. Valskio portretą, kurį padariau jo 50-mečio proga. Žinomus žmones pasirinkti paprasčiau, už jų nugarų yra susiformavusi tam tikra, jiems būdinga istorija, o jei dar tai yra man artima sritis, tuomet portreto kryptis tampa aiški.

Ar Londonas yra tinkama vieta menininkams? Ar manote, kad taip pat sėkmingai galėtumėte lipti karjeros laiptais ir Lietuvoje?

Atviručių projektas „Groovy and the farmers“

Rodos tinkamesnės vietos ir nerasi, nors reikia pripažinti, kad vis daugiau šalių atsiveria kaip meno ir kūrybos centrai. Akcentai gal tik skiriasi.

Man patinka Londonas, nes čia yra siaubinga dinamika, o kartu visgi galima ir ramiau gyventi, neplaukiant milžiniško miesto lavinoje. Nori sėkmės? Tokiame mieste ji gali būti už kiekvieno kampo. Negalėčiau lyginti situacijos su Lietuva, nes skiriasi rinkos mąsteliai, galimi klientai Anglijoje yra su visai kita kultūros ir menų vystymosi istorija bei įpročiais. Dailininkui, sakyčiau, visai palankiais.

Galimybė patekti į garsią parodų salę esti nedidelė, tačiau galima sėkmingai parduoti savo paveikslus mažytėje galerijoje atokiau nuo centro. Tokiu būdu visiems gerai. Lietuvoje pastebėjau galerijų išpuoselėtą skonį ir meno kūrinių lygį, nerasi jokio kičo, viskas aukštumoje, todėl galimybių sumažėja mėgėjams ir pradedantiems kūrėjams. Nebelieka atsitiktinumų.

Kiek iliustracijų esate padaręs per savo gyvenimą?

Iliustracijų padaręs nei daug, nei mažai - neskaičiuoju. Turbūt niekas karštligiškai neskaičiuoja savo darbų. Ypač jei ne viskas yra pavykęs. Dėl tuzino ar kito tikrai džiaugiuosi, o šiaip viskas prieš akis. Kuo toliau, tuo geriau. Nebeįmanoma kristi į pirminį lygį.

Esate dirbęs animatoriumi kuriant nemažai animacinių filmukų, įskaitant ir „Poną Byną”. Papasakokite apie savo darbo eigą. Kiek laiko užtrunka sukurti vieną filmuką?

Martyno tėvo, žymaus Lietuvos grafiko Eduardo Juchnevičiaus portretas „This is Not Magritte“

Kaip jau minėjau, „Poną Byną” išvykau piešti į Vengriją, nes tam projektui reikėjo daug animatorių. Kadangi prie 52-jų serijų projekto dirbo daug žmonių, jis truko tik apie dvejus metus, nes tempai komerciniuose filmuose yra milžiniški. Didelėse animacijos studijose yra daug departamentų, nes viską daro ne tik animatoriai - begalės asistentų, techninių darbuotojų, meno vadovų bei spalvinio dizaino specialistų, vadybininkų ir taip toliau. Visi daro savo darbą.

Džiaugiuosi, kad tai buvo tradicinė-dvimatė animacija, prie kurios projektų dirbau be pertraukos net 8 metus. Be animatoriaus dirbau ir animacijos scenų planuotoju (angl. layout), o prie kai kurių projektų ir meno vadovu (angl. art director). Vienas paskutiniųjų ir labai gerai žinomų projektų, prie kurių padirbėjau - suomių sukurtas „Angry Birds”.

Filmuką sukurti užtrunka labai įvairiai. Tarkime, japonas Hayao Miyazaki (studija „Ghibli”) gali dešimtmetį vystyti filmą, nes yra vienas preciziškiausių pasaulio animacijos meistrų. Kito, ne vieno „Oskaro” laimėtojo, jau nominuoto ir už paskutinį filmą „The Red Turtle”, olando Michael Dudok de Wit filmo darymas trunka apie penkerius metus, nes režisierius labai kruopštus ir šlifuoja filmą tiek laiko, kiek tam reikalinga.

Tarp kitko, vos nepapuoliau į šio filmo komandą, nes kaip tik tuo metu buvau Londone. Deja, filmo finansavimo paieškos užtruko, taigi ėmiausi kitų darbų.

Ar teko patirti kūrybinį išsekimą? Kaip su juo kovojote?

Atviručių projektas „Scottie and Aircraft“

Greičiau patiriu nuovargį, kuris šiek tiek skiriasi nuo išsekimo. Juk kūryba visgi nėra sportas. Tokiu atveju yra naudinga pakeisti darbo pobūdį arba atsitraukti, pasižaisti su kitomis technikomis.

Nors ir mėgstu forsuoti, pasikankinti, taip darant galima pasiekti ir išsekimą, bet kai darbas teikia malonumą – susitaikai.

Kokiuose dar projektuose esate dalyvavęs?

Šio mėnesio pradžioje kaip tik dalyvavau didžiausiame pasaulyje sveikinimo atviručių šou – „Progressive Greetings Live 2017”. Šioje parodoje susirenka didžiausios kompanijos ir klientai iš viso pasaulio, ieškantys naujų atviručių dizainų ir dovanų idėjų bei sveikinimų industrijos poreikiams.

Britų atviručių asociacijos duomenimis, 2015-ais metais parduotų atviručių vertė siekė 1,5 milijardo svarų. Didžioji Britanija yra labiausiai atvirukus perkanti ir jais sveikinanti šalis pasaulyje. Per metus vienas britas (o jas perka ne tik britai) išsiunčia vidutiniškai mažiausiai 33 atvirutes, todėl tai yra tikrai neblogas verslas tiek atviručių kūrėjams, tiek jų platintojams.

Naujausias M. Juchnevičiaus darbas, skirtas neseniai mus palikusiam „Soundgarden” lyderiui Chris Cornell paminėti

Taigi, man teko garbė sudalyvauti šioje atviručių industrijos šventėje ir pristatyti savo dizainus. Atvirutėmis nesidomiu kaip kolekcionierius, bet kuriu jas pats arba tai, ką sukuriu, pritaikau atvirutėms.

Šiais metais dalyvaudamas šou, sutikau ir keletą lietuvaičių su savo produkcija. Prie kiekvienos jų atvirutės buvo pritvirtintas šokolado gabaliukas. Taip pat buvo kompanija, kuri pristatė keletą kūrėjų iš Latvijos. Aišku, mes visi įsikūrę Anglijoje, nes taip esame arčiau šios industrijos ištakų.

Dar vienas įdomus faktas yra tai, kad pirmoji kalėdinė-komercinė atvirutė atsirado 1846-aisiais, sero Henry Cole, pirmosios didžiulės parodos organizatoriaus, vieno cento vertės pašto siuntos bei Viktorijos ir Alberto Muziejaus įkūrėjo, iniciatyva. Šioje industrijoje bandau praminti savo taką, tad viskas prieš akis.

Be naujų klientų, jau anksčiau susipažinau su žmogumi, kuris yra didžiausias mano atviručių fanas, Velse įkūręs škotų terjerų prieglaudą, tad mano atvirutės škotų tarpe yra ypač paklausios. Anglijoje yra populiarūs visokio tipo labdarų aukcionai, tad mano atvirutės, sakyčiau, jau pasitarnavo bent vienos prieglaudos išlaikymui. O tai malonus faktas, nes ir pats turiu škotų terjerų veislės šunį, kuris taip pat yra ir pagrindinis mano dizainų personažas.

Paul Andras nuotr./ Martynas Juchnevičius su žmona Edita renginyje „Progressive Greetings Live Show 2017“

Martyno Juchnevičiaus asmeninė svetainė, kurioje galima rasti atviručių projektus ir ne tik:

www.groovyart.co.uk

Martyno Juchnevičiaus blog'as:

www.martoonz.blogspot.com

Martyno Juchnevičiaus sukurta muzika:

http://www.deezer.com/artist/5007525

https://www.pakartot.lt/project/marts

www.soundcloud.com/marts



Komentarai



Gyvenimo istorijos


Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!