Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Mantas Vygantas ir Jolanta Naruševičiūtė: iš muzikos ir laimės gimė mūsų gyvenimo duetas Interviu

„Kiekviena daina, kiekvienas žodis, kiekvienas prasmingas tekstas apibūdina mūsų būseną, džiaugsmą, išgyvenimus, kiekvienos dienos įvykių seką. Ir mes tuo pasidaliname su klausytojais. Tai yra didelis kaifas“, - džiaugiasi atlikėjas Mantas Vygantas. Plačiau apie Jolantos Naruševičiūtės ir Manto Vyganto duetą, aistrą muzikai ir tarp jų užsiliepsnojusią meilę – interviu ANGLIJA.today skaitytojams.

Daura PHOTO nuotr./ Jolanta Naruševičiūtė ir Mantas Vygantas
Daura PHOTO nuotr./ Jolanta Naruševičiūtė ir Mantas Vygantas

Kaip nusprendėte pradėti muzikinę karjerą?

Mantas Vygantas: Pradėsiu nuo to, kad savo noru vidurinėje mokykloje atėjau padainuoti į chorą. Man tai labai patiko ir mokytoja pasiūlė padainuoti solo. Aš pagalvojau, kad būtų visai nieko.Taigi, taip gimė mano pirmasis įrašas ir supratau, kad norėčiau padaryti jų daugiau ir siekti savo svajonės išleisti kompaktinę plokštelę.

Galiausiai įdėjęs pastangų, užsispyrimo ir daug darbo išleidau kompaktinę plokštelę „Meilės veidas“ ir tada prasidėjo mano muzikinė karjera. Tai buvo paauglystėje. Po to supratau, kad noriu pakilti laipteliu aukščiau ir įstojau į Juozo Gruodžio konservatoriją studijuoti klasikinį vokalą. Pabaigiau studijas labai gerais pažymiais, tačiau susidūriau su tam tikromis asmeninėmis problemomis ir išvykau į Didžiosios Britanijos sostinę Londoną.

Esu čia įsikūręs nuo 2010 metų, tačiau taip jau gavosi, kad turėjau 6 metų pertrauką nuo dainavimo. Buvau visiškai nuo to atsiribojęs, dirbau kitoje srityje. Tiesiog gyvenau savo gyvenimą ir kiekvieną dieną stengdavausi, kad rytojus būtų geresnis.

Tačiau susipažinau su Jolanta. Mes pabandėme padainuoti kartu. Nuo to viskas ir prasidėjo -intensyvūs koncertai, intensyvi veikla, kelionės po Angliją. Gauname labai daug užsakovų pasiūlymų ir malonu, kad galime pakeliauti į skirtingus miestus, pažinti skirtingus žmones.

Kiekviename krašte vyrauja kitoks mentalitetas, kitoks žmonių supratingumas, jie skirtingai vertina muziką, jos atlikimą ir patį atlikėją. Toliau stengiamės kabintis į profesionalią sceną ir šiuo metu labai stipriai dirbame siekiant turėti savo asmeninius kūrinius, išleisti kompaktinę plokštelę ir džiuginti tautiečius tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje.

Asmeninio albumo nuotr./ Mantas Vygantas ir Jolanta Naruševičiūtė kartu su Violeta Mičiuliene

Jolanta Naruševičiūtė: Aš esu scenoje nuo aštuonerių metų. Gimiau ir augau Kaune, buvau pirmojo Lietuvos folkloro ansamblio „Tututis“ solistė. Be to, aštuonerius metus dirbau vaikų studijos „Tututis“ direktorė. Tais laikais apvažinėjau visą Tarybų Sąjungą. Turiu labai didelę patirtį, aukštojo mokslo diplomą. Įgijau praktikos iš vadinamosios senosios mokyklos, kurioje išmokau sceninio meno, sceninės kultūros, pagarbos.

Scena yra šventas dalykas. Būdavo netgi taip, kad žmonės ateina ir pabučiuoja sceną. Nesvarbu, ar tau skauda, ar jauti beprotišką džiaugsmą – tu esi artistas. Tu matai žiūrovo akis.

Ne paslaptis, buvo toks laikotarpis, kai Lietuva, jos kultūra ėjo žemyn, o muzikos mokyklos – buvo uždarinėjamos. Egzistavo tik komercija. Muzikos mokyklos nebesurinkdavo mokinių.

Tai buvo sunkus periodas. „Tutučio“ ansamblyje prabuvau iki pat jo pabaigos, šio ansamblio jau nebėra. Mes išvažinėjome visą Tarybų Sąjungą, dainavome Kremliaus rūmuose, atstovaudavome Lietuvą įvairiuose pasauliniuose festivaliuose. Kaip tik neseniai apie mus filmavo dokumentinį filmą.

1988 metais mes pirmieji praėjome su trispalve per Raudonąją aikštę, giedodami tautišką giesmę. Įsivaizduojate? Tai buvo pasaulinis festivalis ir mes išdrįsome eiti pirmi, nešini tarybine Lietuvos vėliava.

Į Londoną atvažiavau 1999 metais ir žinoma nieko čia neturėjau. Tačiau visai atsitiktinai teko sutikti vieną vietinį muzikantą ir 2004 metais sukūrėme grupę. Buvome vieni iš pirmųjų lietuvių muzikantų čia. Taigi nuo 2004 metų dirbau šioje srityje. Tačiau atėjo toks laikas, kai teko eiti šiuo keliu vienai iki tol, kol sutikau Mantą.

Mantas: O paskui gimė ne vien tik muzika. Gyvenimas yra gražus ir spalvotas. Būsite pirmasis dienraštis, kuriam pasakysime, kad iš tos muzikos, iš tos laimės gimė ir mūsų gyvenimo duetas. Aš dėl to labai džiaugiuosi.

Žmonės šiais laikais mėgsta teisti, gyventi kitų gyvenimus ir smerkti metų skirtumą. Tačiau, ar metai yra svarbu? Ar svarbu, su kuo tu gyveni? Jeigu žmogus yra laimingas, reikia pasidžiaugti už jo laimę, o ne teisti ir apkalbėti.

Iš tikrųjų, dažniausiai apkalba tie žmonės, kurie neranda savo laimės. Pradžioje buvo labai nemalonu girdėti tas apkalbas, stebėti nepagrįstą kišimąsi į mūsų gyvenimą, galbūt net ir bandymą išskirti. Tačiau mes žinome, ko mes iš tikrųjų norime ir ko siekiame ir tikimės, kad visi žmonės aplink atras tokią laimę.

Kiekviena daina, kiekvienas žodis, kiekvienas prasmingas tekstas apibūdina mūsų būseną, džiaugsmą, išgyvenimus, kiekvienos dienos įvykių seką. Ir mes tuo pasidaliname su klausytojais. Tai yra didelis kaifas.

Asmeninio albumo nuotr./ Mantas Vygantas ir Jolanta Naruševičiūtė kartu su Sasha Song

Jolanta: Taip, aš esu vyresnė, gerokai vyresnė, bet kodėl gi niekas nesistebi, kai mergaitė būna jauna, o vyras gerokai vyresnis? Tada viskas gražu, visi ploja rankomis. O jeigu aš sugebėjau patraukti šio jauno, talentingo vyro dėmesį, vadinasi – dar neblogai. Taip as nesu standartinė, bet gal vadinasi aš turiu kažką kito?

Mūsų santykiuose viskas yra labai gerai ir duok Dieve, kad visi būtų tokie laimingi. Ne paslaptis, kad Lietuvoje trūksta tolerancijos. Tačiau, kai mes pradėjome gyventi kartu, man buvo svarbi tik mano ir Manto artimųjų nuomonė. Mes jaučiame palaikymą iš labai protingų, kažko pasiekusių žmonių.

Mantas: Tačiau tai padėjo mums atsirinkti ir suprasti, kas buvo tikra, o kas suvaidinta. Teko atsisakyti nemažai draugų ir supratau, kad tie žmonės – tai ne tai, ko man gyvenime reikia. Aš esu labai laimingas dėl mane suprančios aplinkos ir tikrai nieko nekeisčiau. Suradau daug tikrų žmonių, o ne dviveidžių, siekiančių naudos.

Jolanta: Tai yra tie žmonės, kuriems gali paskambinti naktį. Aš šį periodą perėjau kiek anksčiau. Per kelerius metus praradau tėvus, artimiausius žmones, likau benamė, išmesta iš namų. Tai buvo laikotarpis, kai atsisėsdavau kieme, pasiimdavau telefoną ir neturėdavau, kam paskambinti. Tačiau man vienas žmogus davė labai gerą patarimą: „Susitvarkyk pirmiausia su savimi“. Norėčiau to palinkėti visiems. Tuomet per kelis mėnesius susidėliojau savo mintis ir žinote, kas atsitiko? Tikrieji, gerbiantys žmonės atėjo patys. Aš jų neieškojau. Jie tiesiog atėjo. Kai atsikratai negatyvių minčių, kai pakeiti save ir vertybes, tuomet atsiranda pagarba bei ateina tikrieji žmonės.

Mantas: Niekada negalvojau, kad per metus laiko viskas gali taip pasikeisti. Niekada negalvojau, kad vienoje scenoje stovėsime su „Rondo“, „16 Hz“, Sasha Son, „Dinamika“ ir panašiai.

Per metus laiko įvyko tiek pasikeitimų. Svarbiausia, kad turime didelį palaikymą iš savo pačių artimiausių žmonių rato.

Labai džiaugiamės dėl mūsų artimų ryšių su Ipswich mieste esančio baro „Magpie“ savininkais Jonu ir Vaida. Kai nuvykstame ten koncertuoti, jaučiamės lyg būtume antruose namuose.

Asmeninio albumo nuotr./ Mantas Vygantas ir Jolanta Naruševičiūtė restorane „Smiltė“

Papasakokite, kaip susipažinote?

Jolanta: Čia jau aš papasakosiu, nes aš tave suradau (juokiasi). Viename dienraštyje buvo išleistas straipsnis apie mano gan sunkų gyvenimo periodą ir pagal šį straipsnį mane susirado LNK laida „Nuo... Iki...“. Jie atvažiavo į Londoną, nufilmavo pasakojimą apie mano gyvenimą , o tuo pačiu filmavo ir Mantą, tačiau aš jo tada nepažinojau.

Mane filmuoti atvažiavusi žurnalistė buvo tokioje euforijoje, kad net sunku apsakyti – jos akys tiesiog spindėjo: „Tu neįsivaizduoji, ką aš filmavau. Jis yra tikras talentas. Koks pas jį balsas!“ Aš galvojau: „Apie ką ji čia šneka?“ O ji sako: „Tai Mantas Vygantas.“ Aš klausiu: „Kas čia toks? Kodėl aš apie jį nieko negirdėjau?“

Tuomet Anglijoje buvau pragyvenusi jau 12 ar 13 metų, bet jis man nebuvo girdėtas. Tačiau jo vardas įstrigo man į galvą.

Kadangi aš priklausau lietuvių bendruomenei ir rengiu kai kuriuos renginius, mes nusprendėme, kad Kalėdoms mums reikia atlikėjo, gyvenančio Anglijoje – gi čia tiek daug talentingų žmonių! Tuomet prisiminiau apie Mantą. Susisiekiau su žurnaliste ir paprašiau jos duoti jo telefono numerį. Mantas labai greitai man atsakė.

Prasidėjo mūsų pokalbiai apie muziką ir supratau, kad jis yra labai talentingas ir apsiskaitęs žmogus. Pakviečiau jį koncertuoti ir man labai patiko, kad jis netgi neprašė už tai pinigų. Vienu žodžiu – talentas. Supratau, kad šis žmogus tiesiog gyvena muzika.

Paskui susitikome „Smiltės“ restorane aptarti renginių, nes kaip tik jis turėjo ten dalyvauti per Naujuosius metus. Mes pasišnekėjome, išėjome į lauką. Net nežinau, kiek ilgai šnekėjome. Buvo labai sunku išsiskirti. Kalbėjome apie muziką, savo siekius.

Kadangi tuo metu jau dainavau „Smiltėje“ , Mantas ateidavo manęs pasiklausyti. Vieną kartą padainavo ir jis, tuomet pabandėme padainuoti duetu ir visai neblogai išėjo.

Asmeninio albumo nuotr./ Mantas Vygantas ir Jolanta Naruševičiūtė D Loud studijoje su Donata Virbilaite

Koks buvo jausmas dainuoti po tokio ilgo laiko tarpo?

Mantas: Man visai patiko pirmoji žmonių reakcija. Jolanta visada ten dainuodavo ir aš taip staiga atėjau, taigi tai buvo kažkas naujo. Pasijaučiau nuostabiai, žmonės nuoširdžiai plojo, kartu dainavo žinomus šlagerius. Supratau, kad noriu ir vėl dainuoti.

Padainavau vieną, antrą, trečią kartą. Artėjo Naujieji metai ir restoranas „Smiltė“ norėjo kažką surengti. Taigi susitikome „Smiltėje“ 2015 metų spalio mėnesį aptarti Naujųjų metų vakarėlio programos.

Tuomet Jolantos dėka aš atlikau pirmąjį solinį koncertą Anglijoje. (Atsidūsta ir kreipiasi į Jolantą) Gal tu papasakok? Mane valdė emocijos – atsistojęs ant scenos po 6 metų jaučiau ir baimę, ir jaudulį, ir...

Jolanta: Mantukai, tu neprisimeni pirmo karto. Aš niekada nepamiršiu, kai pirmą kartą paėmiai mikrofoną į rankas po ilgos, ilgos pertraukos.

Mantas: Ai, čia buvo pas Jolantą svečiuose...

Jolanta: Vieną sekmadienį jis atvažiavo pas mane į svečius repetuoti. Net ir dabar matau tą vaizdą, kaip jis paima į rankas mikrofoną ir dainuoja. Žinoma, balsas drebėjo, jaudulys beprotiškas, bet mano pirmos mintys buvo: „Jis turi eiti pirmyn. Čia yra žmogus, kuris negali tiesiog kažkur šiaip padainuoti.“ Pasiėmiau jį į vieną gimtadienį, kuriame turėjau dainuoti. Aš jį puikiai supratau – buvau čia jau senas vilkas, o jam buvo pradžia, jis jautė jaudulį. Ir ką - va, prašau. Viskas dabar gerai.

Mantas: Tas nerimas, kai turi 10 ar 15 dainų kišenėje, o vakaras 4 valandų trukmės... Jaudiniesi, galvoji, ką reikės daryti. Galvojau, kad padainuosiu savo programą, Jolanta vistiek lietuviškai dainuoja, tai aš prisijungsiu prie priedainio. Po to supratau, kad to neužtenka – reikia mokintis toliau. Nesvarbu, kad esu išleidęs kompaktinę plokštelę, tačiau tai buvo paauglystėje. Tos dainos neatitiko šios dienos standartų.

Asmeninio albumo nuotr./ LNK laida „KK2 Penktadienis“

Ar lengvai pripratote prie svetimos kultūros?

Mantas: Čia gyvenu beveik 10 metų, taigi labai pripratau prie šios sistemos. Kai grįžtu į Lietuvą, atrodo, kad visi žmonės būtų prisigėrę stabdžių skysčio. Nesakau, kad ten gyvenimas yra nuobodus, tačiau čia jau esu susikūręs savo sistemą.

Londonas yra multikultūrinis kraštas ir labai džiaugiuosi čia įgyta patirtimi ir tuo, kad pamažu pats pelnytai pakilau karjeros laipteliais. Šiuo metu esu labai prašmatnių apartamentų įmonės direktorius. Šiuose apartamentuose gyvena labai įtakingi ir turtingi žmonės. Labai džiaugiuosi, kad mane supa tiek daug profesonalių ir adekvačių žmonių.

Jolanta: Aš taip pat esu labai pripratusi prie Londono. Kai grįžti savaitei į Lietuvą, atrodo lyg kažko trūksta.

Žinote, pasakysiu pavyzdį. Lietuvoje žmonės vartoja labai daug vaistų. Lietuvoje kiekviename kampe gausu vaistinių. Kodėl jų tiek daug? Todėl, kad žmonės neturi kuo užsiimti – darbas, televizorius ir vėl darbas. Tiesiog ten nėra, ką veikti. Pas mus namų vaistinėlė tuščia – neturime laiko, kada sirgti.

Mantas: Lietuvoje vidurinė klasė tiesiog egzistuoja, o Anglijoje – gyvena. Lietuvoje sunkiai dirbi ir čia sunkiai dirbi. Net ir važiuoti į Lietuvą atostogauti tampa prabanga.

Ar palaikote gerus santykius su kitais muzikantais iš Lietuvos?

Jolanta: Galiu pasakyti, kad per viso mano gyvenimo čia metus mes, muzikantai, visi labai draugiškai sutardavome. Tačiau paskui kažkas atsitiko. Galbūt rinka tapo perpildyta? Prasidėjo apkalbos, panieka, neapykanta. Kam to reikia? Juk žiūrovas sprendžia, ne jūs sprendžiate. Ne jūs man pasakysite, ar lipti man ant scenos, ar ne. Žiūrovas man pasakys. Taigi visi tie pykčiai yra beprasmiški.

Tarkime, įdedame kokią nors reklamą. Kiek mes surenkam like‘ų, kiek komentarų... Dabar dainavome Dover‘yje. Šie žmonės mus užsisakė 2015 metais, nors gimtadienis buvo tik šiemet. Kitą kartą dainavome vestuvėse – žmonės mus užsisakė prieš 1,5 metų. Man atrodo, kad tai daug ką pasako.

Mantas: Reiškia, kad einame tinkamu keliu.

Be to, džiugu, kad dirbame su tiek daug nuostabių žmonių. Bendradarbiaujame kartu su Crawley miesto lietuvių bendruomene „Gintaras“, visada drauge organizuojame kalėdinius vakarus. Pastaruoju metu mūsų dainas rašo labai talentingas kompozitorius Rolandas Noreika, o savo dainas įrašinėjame pas „Kelias į žvaigždes“ dalyvę, dainininkę Donatą Virbilaitę.

Asmeninio albumo nuotr./ Mantas Vygantas ir Jolanta Naruševičiūtė su „Magpie“ savininkais Jonu ir Vaida

Kokie jūsų tolimesni planai?

Mantas: Mes sunkiai dirbame, stengiamės taupyti ir stengiamės investuoti pinigus į savo asmeninius kūrinius. Stebime, kas šiuo metu yra populiaru tarp įvairaus amžiaus žmonių grupių. Stengiames atrasti tą viduriuką, kad mūsų muzika patiktų visiems.

Aš suprantu, kad daug populiarių atlikėjų dainuoja kitų muzikantų dainas, tačiau mums norisi savo programos. Mus tai stumia į priekį. Žmonės irgi kitaip reaguoja, kai mato, kad tai ne paprastas muzikantas, kuris ateina ir padainuoja vakaro programą, bet žmogus, kuris turi stimulą stengtis ir progresuoti. O tokių yra nedaug...

Jolanta: Tačiau mes tai darome tyliai ir ramiai. Nenorime skelbtis visuose socialiniuose tinkluose. Einame mažais žingsniais, bet tvirtai. Aš manau čia tas pats kaip ir su dieta – reikia tai daryti lėtai, kad negrįžtų atgal. Kai labai greitai šoki į viršų, tai gali labai greitai nirti nosimi į purvą.

Ar turite kokių nors koncertų artimiausiu metu?

Mantas: Balandžio 7 d. koncertuosime drauge su grupės „Miledi“ atlikėju Antonijumi Žilinsku-Toniu Rytų Londone esančiame restorane „Juoda Balta“, o balandžio 8 d. - Ipswich‘o mieste esančiame restorane „Magpie“.

Balandžio mėnesį bus restorano „Smiltė“ dešimtmetis, taigi balandžio 21 d. šiame restorane vyks mūsų ir Ryčio Cicino koncertas, o balandžio 22 d. su Ryčiu Cicinu koncertuosime bare „Magpie“.

Gegužės 19 d. „Smiltėje“ vyks mūsų bendras koncertas kartu su Sasha Song, o gegužės 20 d. - bare „Magpie“.



Komentarai



Gyvenimo istorijos


Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!