Skelbimai

Londone savo laimę kurianti E. Vaitkevičė: varginantis pakelk–nunešk–supakuok darbas yra regresas

Lietuvoje ekstravagancija aplinkinius stebinusi Eglija Vaitkevičė jau ketverius metus savo laimės rūmus stato Didžiojoje Britanijoje, Londone. Kaune gyvenusiai moteriai puošnumą bei eleganciją teko primiršti, tačiau jos rankinėje kasdien guli aukštakulniai, jei netyčia prireiktų.

Asmeninio archyvo nuotr. / E. Vaitkevičė
Asmeninio archyvo nuotr. / E. Vaitkevičė

Tikros emigrantės duonos Eglija Londone niekuomet neragavo – rinkosi mažiau apmokamą, bet širdžiai mielą veiklą, o ne nugaros lenkimą fabrikuose.

„Žmogui su išsilavinimu, tokiam, kuris geba užsidirbti pinigų iš savo protinio arba kūrybinio darbo, pasinerti į varginantį monotoninį pakelk–nunešk–supakuok darbą yra regresas“, – įsitikinusi E. Vaitkevičė.

Tiesa, žodis „emigrantas“ jai nėra priimtinas: „Man nepatinka žodis emigrantai, tai skamba kaip kažkas pažeminančiai, tarsi keliauti, išvykti ir atradinėti būtų gėda, negarbė“.

Pernai moteris baigė Graso Parfumerijos Institutą Prancūzijoje, įkūrė savo laboratoriją ir dabar mažais žingsneliais siekia savo tikslo – nori kurti kvepalus, kuriuos galės pasiūlyti ne tik Anglijos, bet ir tarptautinei rinkai. Savo tikslo nuosekliai siekianti Eglija neslepia – gyvenimas Londone nėra lengvas, tačiau ji turi ryžto ir noro siekti savo.

„Mano svajonė yra ne kuo daugiau užsidirbti pinigu ariant ir nieko sau neleidžiant, bet jaustis tikra moterimi, neskubėti, kasdiena pasipuošti, lėtai išgerti kavą Čelsyje, pasivaikščioti po parodas ir su tais pačiais bateliais grįžti namo“, – pokalbio su DELFI metu šypsojosi moteris.

– Eglija, kuo dabar užsiimate, ar vis dar dirbate grožio srityje?

– Žmogus yra daugiau nei jo darbas, profesija, padėtis ar statusas. Gyvenu ir turiu galimybę daryti tai, ką noriu, kas man įdomu, prasminga. Prieš savo išvykimą į Didžiąją Britaniją neturėjau iliuzijų, jog turėsiu ypatingą darbą, būsiu priimta išskėstomis rankomis ir man bus viskas paduota ant lekštelės, kad galėsiu naudotis savo žinomumu ar pažintimis.

Važiavau žinodama, kad viską teks kurti iš naujo: socialinius ryšius, įsileisti anglišką ir kitų šalių kultūrą gal ne kiek į širdį, kiek į kasdieninį gyvenimą. Pradėjau nuo to, nuo ko pradėjau bene kelis dešimtmečius Lietuvoje – nuo nesudėtingo ir mielo verslo – grožio paslaugų. Turėdama nemažą diplomų ir žinių bagažą, baigiau daugybę kosmetologinių kursų Londone. Sau nedaviau nė mažiausios galimybes pagalvoti apie fizinį arba mažai kvalifikuotą darbą laukuose, gamyklose.

Asmeninio archyvo nuotr. / E. Vaitkevičė

Esu įsitikinusi – žmogui su išsilavinimu, tokiam, kuris geba užsidirbti pinigų iš savo protinio arba kūrybinio darbo, pasinerti į varginantį monotoninį pakelk–nunešk–supakuok darbą yra regresas.

Pagrindinis darbas, kurį visą šį laiką dirbau – aromaterapijos ir kosmetologinės paslaugos, ketinau daryti makiažus jaunosioms, bet pastaruosius dvejus metus esu visa savo esybe panirusi į aromatinius aliejus, kvepalų kūrybą.

Pernai baigiau Graso Parfumerijos Institutą Prancūzijoje, įgijau daug vertingų žinių ir turėjau retą galimybę mokytis pas parfumerijos legendas. Baigusi mokslus įsikūriau savo laboratoriją, kur dirbu su natūraliomis ir sintetinėmis medžiagomis, kuriu kvepalų formules. Kol mano sukurti kvepalai nera patikrinti specialiose laboratorijose, nėra įregistruoti Europos Kosmetikos produktų duomenų bazėje, negaliu jų tiekti į parduotuves civilizuotame pasaulyje. Ši procedūra labai brangi, tad mano veiksmai daromi labai pamažu. Lietuvoje šiuo metu tokių reikalavimų nėra, tad Lietuvoje jau būčiau galėjusi prekiauti savo sukurtais kvepalais. Bet aš noriu pradėti taip, kaip reikalaujama ir geriau luktelsiu, bet pradėsiu teisingai, gerai ir drąsiai. O kol iš kvepalų dar neišgyvenu – dirbu savo rutininį kosmetologinį darbą ir planuoju, kad ateis laikas, kai gyvensiu vien iš kvepalų.

– Ar lengva Didžiojoje Britanijoje vystyti verslą?

– Lengva, paprasta, aišku, visą informaciją gali gauti neišėjęs iš namų, dokumentai ateina paštu, mokesčiai paprasti, nėra instancijų, kurios trukdo įsibėgėti, kaip Lietuvoje. Šiuo metu uždirbu kukliai, tik tiek, kiek reikia pragyvenimui, kadangi savo energiją skiriu kūrybai. Tačiau tie, kurie yra „pasinešę ant pinigų“, čia tai galėtų labai nesunkiai pasiekti. O mano prioritetai yra kiti. Tikiu, ateityje neišeisiu į pensiją, bet visą gyvenimą dirbsiu parfumerės darbą. Be šios veiklos savęs neįsivaizduoju.

– Kiek jau laiko gyvenate Londone? Ar ateities planų sąraše yra „susikrausiu lagaminus ir grįšiu į Lietuvą“ punktas?

– Nuo to laiko, kai per dvejus mėnesius susikroviau kelis lagaminus ir palikau visą savo gyvenimą Lietuvoje, praėjo lygiai keturi metai. Per visą tą laiką nebuvo nė vienos akimirkos dvejonių, ar padariau teisingą sprendimą, net tada, kai buvo sunku. Man patinka būti šurmuliuojančio gyvenimo sukūryje. Patinka būti maža žuvele vandenyne, o ne didele žuvimi prūde. Man visada Lietuvoje buvo mažai oro, galimybių, laisvės, man nostalgiška buvo gyventi Kaune, kur per dieną tik keli lėktuvai praskrisdavo. Dabar virš manęs skraido lėktuvai kas minutę ir tai mane daro laimingą. Tai laisvės ir plataus pasaulio simbolis. Man Lietuva yra brangi, kaip mama, mano kraujas ir mano siela, bet as jau suaugau ir noriu išeiti į platų pasaulį.

Asmeninio archyvo nuotr. / E. Vaitkevičė

Buvau grįžus į namus Kaune. Miestas pasikeitė neatpažįstamai: susitvarkęs, modernus, gyvas, miestiečiai labai myli savo miestą, jaučia, kad yra šeimininkas. Kalbėjausi su kokiais penkiais taksistais – visi jie giria Kauną ir džiaugiasi, kad čia gyventi gera. Daugelis grįžta iš emigracijos į mylimą miestą ir dėl to labai džiaugiuosi. Kaunas turi unikalų charakterį, o labiausiai man patinka ta išlikusi tarpukario atmosfera, jau nekalbant apie mano mylimiausią Kauno architektūros Art deco stilių. Mažai pasaulyje tokių miestų. Tačiau aš negrįšiu. Nebūtinai dėl to, kad kažkur kitur geriau, bet as savo laiką Kaunui jau atidaviau.

– Feisbuke dažnai išsakote savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, tačiau asmeninio gyvenimo detales nutylite. Ar jame yra pokyčių?

– Mano asmeninis gyvenimas feisbuke nėra viešinamas. Gal, jei ištekėsiu ir bus graži šventė –įkelsiu vieną nuotrauką. Bet nematau reikalo viešinti. Turiu artimų draugų, kurie apie mano gyvenimą žino viską iki smulkmenų. Kitiems žmonėms geriau siūlyčiau mažiau domėtis kitais, o gyventi savo gyvenimą. Netikiu nei draugyste, nei santuoka, jei ji išviešinama spaudoje ir socialiniuose tinkluose.

– Ar Jūsų širdį šiuo metu šildo meilūs jausmai?

– Visada esu įsimylejusi. Veiklą, žmogų arba tai, kas mane supa.

– Kuo Jums skiriasi gyvenimas Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje?

– Tempai, galimybės, atstumai, daugiakultūriškumas, draugiškas nusiteikimas, pagarba, kainos. Kalbu apie Londoną. Lietuvos gyventojų skaičius atitiktų tik vieną Londono savivaldybę, todėl tik atvykę čia pamato skirtumus. Kiti bijo tokio gyvenimo, užsidaro į lietuviškus-lenkiškus-rumuniškus getus, kur pagrinde bendrauja tik tarpusavyje, o aš iš karto nusistačiau gyventi tarp anglų ir kitų tautybių žmonių, kad galėčiau greičiau prisitaikyti prie šios šalies gyvenimo. Nuolat einu į kultūros renginius, muziejus, parodas, teatrus, operą. Mano tikslas dabar tai daryti žymiai dažniau. Dalyvauju Lietuvos Ambasados rengiamuose susitikimuose su politikais ir meno atstovais. Nepraleidau nė vieno balsavimo ir tempiuosi savo vaikus prie balsavimo urnų.

– Vis dažniau viešojoje erdvėje skamba nuomonė, jog geriausia išeitis lietuviui, ieškančiam geresnio gyvenimo – emigruoti. Ar pritariate šiai nuomonei?

– Tai priklauso nuo žmogaus charakterio. Kam patinka sėslus ir ramus gyvenimas, tie patys ryšiai ir tie patys pažįstami, ta pati sistema – tiems emigracija, manau, yra sunkus išbandymas. Su gera galva ir geru planu galima ir Lietuvoje susikurti gyvenimą, juk dabar yra internetas, galima eksportuoti savo žinias, prekes bei paslaugas į visą pasaulį. Tik yra viena bėda: tie žmonės, kurie pripratę nieko nekeisti, sunkiau pajaučia laikmečio dvasią, jiems sunkiau būti drąsiems, lengviau būti nelaimingiems.

Emigracija – labai pozityvus dalykas jaunimui, jaunoms šeimoms. Gal iš pradžių atrodo, kad dingsta darbo jėga ir „nuplaukia“ valstybės pinigai, bet tuo išvykimu ir naujos energijos, žinių, patirties bei kultūrų pasisėmimu mūsų tautiečiai tik pagerina bendrą lietuvių genofondo kokybę. Tikiu, kad daug kas sugrįš ir tai bus nauja karta, nemačiusi korupcijos, kyšių. Nesupras, kas yra „ūsuoti bebrai“ ir deficitas.

Man nepatinka žodis emigrantai, tai skamba kaip kažkas pažeminančiai, tarsi keliauti, išvykti ir atradinėti būtų gėda, negarbė. Man patinka, kad anglai savo emigrantus vadina „expatriat“. Tai tiesiog žmonės, kurie nuolat ar laikinai gyvena kitoje šalyje nei jų pilietybė. Todėl kviečiu vartoti ekspatriantų sąvoką vietoje emigrantų, tuo išreikšite daugiau pagarbos savo tautiečiams.

– Feisbuke nesunku pastebėti, kad įdėmiai peržvelgiate lietuviškas naujienas. Kaip vertinate šį pasaulį, Lietuvą, tiek laiko gyvenanti toli nuo čia?

– Kaipgi man nebus svarbu, kas vyksta Lietuvoje? Nuo mano buvimo vietos niekas nepasikeitė: kaip buvau pilietiškai aktyvi taip ir būsiu. Esu pilietė, Lietuva mano šalis, tos privilegijos neatims net trumpo proto lietuviai, kurie šaukia, kad jei jau išvykai, tai tu esi išdavikas, niekšas. Dažnai tenka atremti puolimus prieš išvykusius tautiečius viešoje erdveje. Mylėti savo artimą ne kiekvienam duota. Net jei ir esi pakrikštytas katalikas ir nuolat eini išpažinties. Mokėjimas mylėti – dovana iš aukščiau.

– Anksčiau buvote viena ryškiausių pramogų pasaulio moterų, Jus galime tituluoti ir burleskos Lietuvoje pradininke. Ar dar galime tikėtis iš Jūsų netikėtumų?

– Man visada buvo keista, kad save nuo kažkurio momento pradėjau asocijuoti su pramogų pasauliu, juk augau, mokiausi būti mokslininke, menininke, arba bent jau verslininke. Burleska, o tiksliau neoburleska, su savo puošnumu, gražia 50-jų big band'o muzika, vėduklėmis, išpuoštais kostiumais, retro dvasia ir humoru visada mane žavėjo. Kaunas yra ypatingas miestas, kur yra normalu i teatrą ar į renginį užsidėti skrybėlaitę, ilgas pirštines, gražią suknelę. Žinau nemažai ponių, kurios laiko savo spintose ne vieną skrybėlaitę ir dėvi net ir šioką dieną perlų vėrinius, kas savaitę eina pas kirpėją „susidėti“ plaukų.

Mano šou kilo natūraliai, jis išsivystė iš mano koncertinės programos "Gyvenimo teatras“, kompaktiniai diskai pasiekė parduotuvių lentynas dar 2009 metais. Mano programą užsakinėjo šventėms, vestuvėms, renginiams. Burleskos elementų įnešimas suteikė programai daug šarmo ir intrigos, o vieša reklama padėjo man gauti daugiau užsakymų. Tai yra verslas.

O šiuo metu tam neturiu laiko, nes reikia užsidirbti kasdieniniam išgyvenimui, čia ne Lietuva su mažomis nuomos kainomis ir galimybėmis pigiai išsilaikyti. Tik skirtumas tarp Lietuvos ir Anglijos toks, kad Lietuvoje jau nuo 40 metų esi pagyvenusi dainininkė (beje, burleską į savo gyvenima Lietuvoje įsileidau kai man suėjo 41), o Anglijoje tai yra pats nuostabiausias amžius. Vienintelė mano klaida buvo, kad savo kūrybą vykdžiau Lietuvoje o ne Anglijoje.

Taip, aš pasiilgstu savo scenos, savo dainų, žiūrovų. Išvykdama pasiėmiau su savimi muzikos įrašus, retro dainas, galvojau, jei bus kokia galimybė – dainuosiu retro dainas kamerinėje angliškoje aplinkoje, dėvėsiu gražias ilgas blizgančias sukneles ir kailinius boa. Tačiau tai galėtų buti mano hobis, bet ne profesija. Dabar kiekviena atliekamą svarą investuoju į kvepalus, noriu sukurti iki galo viską kaip turi būti, kad galėčiau žengti į Anglijos rinką ir į tarptautinę parfumerijos rinką.

– Anksčiau, viename interviu, esate minėjusi, kad Jūsų rankinėje visuomet būna aukštakulnių pora. Ar šio įpročio laikotės iki šiol?

– Su išvykimu iš Lietuvos pasikeitė mano garderobas iš prabangios ir lyg visada pasiruošusi raudonajam kilimui ar bent jau restoranui, į labai patogų ir praktišką garderobą. Tai manęs nedžiugina, esu nusivylusi, bet tokiame didžiuliame metropolyje neįmanoma išlaikyti klasę ir savo stilių, kai tau reikia lėkti į požemį, brautis per žmones į metro, praeiti kilometrus iki restorano ar renginio. Todėl batelius nešioju su savimi, kaip vienintelį tikros moters atributą. Mano svajonė yra ne kuo daugiau užsidirbti pinigu ariant ir nieko sau neleidžiant, bet jaustis tikra moterimi, neskubėti, kasdiena pasipuošti, lėtai išgerti kavą Čelsyje, pasivaikščioti po parodas ir su tais pačiais bateliais grįžti namo.

– Dažnai svetur gyvenantys lietuviai sako, jog labiausiai pasiilgsta pačios Lietuvos. Ar Jus aplanko toks jausmas? Ar čia dar apsilankote?

– Aš nepasiilgstu nieko, viską priimu natūraliai, jei noriu pabendrauti su draugais ir artimaisiais – yra technologijos, mamą matau dažnai, draugai arba atvažiuoja patys, arba susitinkame kokiame nors Europos mieste. Man nereikia paliesti, o juolab nuskinti gėlės, kad įsitikinčiau, jog ji graži ar kad aš ją myliu. Man užtenka širdyje ir atmintyje vietos Lietuvai.

DELFI.lt


Komentarai



Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!