Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Londone gyvenanti lietuvė Daiva – atvirai apie santuoką su alžyriečiu Interviu (4)

„Daug kas klausia, koks gi tas mano gyvenimas su musulmonu. Tik pabendravę žmonės pamato, kad aš iš tikrųjų esu, kokia esu, – nei linkusi labiau į kurią religiją, nei šiaip esanti kažkuo kitokia“, - sako už alžyriečio ištekėjusi lietuvė Daiva Doukhane. Londone gyvenanti moteris atvirai pasidalijo stereotipus laužančia patirtimi bei atskleidė, ką iš tiesų reiškia gyventi su užsieniečiu ir kitatikiu.

Asmeninio archyvo nuotr. / Lietuvė Daiva, ištekėjusi už alžyriečio, neskuba sakyti, kad visi lietuviai blogi vyrai.
Asmeninio archyvo nuotr. / Lietuvė Daiva, ištekėjusi už alžyriečio, neskuba sakyti, kad visi lietuviai blogi vyrai.

Kaip susipažinote su dabartiniu vyru? 

Susipažinau su savo dabartiniu vyru 2011-ųjų pradžioje, kartu dirbome tame pačiame restorane – jis virtuvėje, aš už baro. Tuo metu turėjau lietuvį draugą, o į šį vyrą žvelgiau labai atsargiai – nieko išvis nežinojau apie musulmonus, o ir Britanijoje dar buvau buvusi tik apie pusę metų – tad buvau naujokė... 

Jis vis klausinėjo, kada eisime į kiną, o aš atsakydavau, kad gali mano vaikino klausti (nes ir jis kartu dirbo to paties restorano virtuvėje). Nebuvo labai įkyrus, vis pasisveikindavo, paklausdavo kaip sekasi. Atėjus vasarai, taip jau atsitiko, kad su lietuviu vaikinu mes išsiskyrėme – o dabartinis mano vyras nieko nelaukęs mane pakvietė į kiną... Tada jau turėjau gerą apie jį nuomonę – kiek bendravome darbe, atrodė pareigingas, geras žmogus – padedantis kolegoms, besišypsantis... 

Pabendravus apie mėnesį – jis išvyko į Alžyrą – buvo Ramadanas, ir jis nusprendė jį praleisti savo šalyje. Per mėnesį nė karto nesikalbėjome (Ramadano metu musulmonams draudžiama bendrauti su ne žmonomis, reikia stengtis išvengti tokių santykių), ir man vis labiau ir labiau atrodė, kad pasiilgstu jo... Jam grįžus, galima sakyti, patapome pora viešai (tiesa, jis beveik iškart grįžęs pakeitė darbą), apsigyvenome po kelių mėnesių, ir susituokėme religine santuoka (trumpa apeiga pas Imama namuose; mano vyrui tai buvo labai svarbu, nes jis nenorėjo gyventi su moterimi nesusituokęs – jautėsi nekaip... O man atrodė, kad taip bus geriau mums abiem). Po pusės metų jau susituokėme ir oficialiai – šiais metais gegužės mėnesį bus 3 metai, kaip esu susituokusi su savo vyru. 

Ką prieš susipažindama su savo vyru manėte apie alžyriečius? O gal apie juos apskritai nieko nežinojote? Ar žinios, stereotipai, lūkesčiai pasitvirtino?

Apie Alžyrą, kaip apie šalį, turbūt nebuvau net ką labai girdėjusi – tik tiek, kad tai – buvusi Prancūzijos kolonija Afrikoje, bet turbūt tik tiek. Ir gal dar tai, jog tai – musulmoniška šalis. 

Didelių stereotipų apie musulmonus aš niekada neturėjau, nes, tiesą pasakius, nelabai ką ir žinojau – niekad nebuvau linkusi vertinti žmones pagal jų rasę, kūno spalvą ar religiją. Kažkokių lūkesčių irgi nebuvo – kadangi dirbome tame pačiame darbe – gerą pusmetį aš jį pažinojau kaip bendradarbį – užteko susidaryti įspūdį, kad žmogus yra geras, padedantis, malonus bendrauti. Atrodo viskuo tada jis mane sužavėjo – toks yra išlikęs ir dabar. 

Ar ketinate likti Londone? O gal su vyru turite minčių apsigyventi Alžyre arba Lietuvoje?

Daug esame kalbėję apie mūsų ateitį Londone – abiem atrodo labiau prie širdies būtų truputėlį ramesnis miestelis, gal ir Londono priemiestis – tačiau tai tik planai. Apie Alžyrą mes ir pašnekame, tačiau žinome, kad turint 10 metų dukrą, tai būtų kur kas sudėtingiau nei galime įsivaizduoti – jos mokykla, draugai yra čia, Londone, – būtų labai ilgas ir sudėtingas procesas, norint apsigyventi Alžyre. Dėl Lietuvos – mano vyras ten buvo dukart – žiemą jam pasirodė labai šalta ir tamsu, o vasarą – labai patiko. Deja, jokių planų aš ir pati su Lietuva jau senokai nebeturiu – tikrai negalvoju apie grįžimą atgal.

Kokia buvo aplinkinių žmonių ir giminaičių reakcija, sužinojus apie vyrą užsienietį?

Aplinkinių reakcija buvo labai įvairi – tiek draugų, tiek giminaičių. Kai kurie žmonės nusisuko, skelbdami tyliai, kad nelabai galės su manimi bendrauti, nes nesą tikri mano vyru... Tai atrodė jau tada kvaila, o dabar – dar labiau įsitikinau – gal ir gerai, kad šie žmonės nuo manęs atsiskyrė – juk kad ir koks bebūtų mano vyras – aš išlikau tokia pati. Iš tikrųjų, labai didelių skausmingų reakcijų nebuvo – bet iki šiol dar daug kas klausia, koks gi tas mano gyvenimas su musulmonu. Tik pabendravę žmonės pamato, kad aš iš tikrųjų esu, kokia esu, – nei linkusi labiau į kurią religiją, nei šiaip esanti kažkuo kitokia. 

Kaip į naują Jūsų vyrą reagavo dukra?

Dukra priėmė mano vyrą labai šiltai, o dabar jie geriausi draugai – kartu eina į parką, baseiną, jis ją veža į šokių būrelį, kartu mėgsta pasisukti virtuvėje beruošiant vakarienę. Niekada per tris metus nėra iškilę jokių sunkumų. Mano dukra važiuoja į Lietuvą 2-4 kartus per metus, ten laiką leidžia su savo biologiniu tėvu, seneliais. 

Ar teko susidurti su islamofobija? Kaip pati į tai žiūrite?

Taip, mano vyras išpažįsta islamą – tai jo religija. Kiek vyras yra religingas, aš nenoriu spręsti – nes tai kiekvieno asmeninis reikalas. Jis laikosi Ramadano, meldžiasi (ne visad 5 kartus per dieną), valgome namuose tik halal mėsą, o pati jau beveik du metus nevartoju kiaulienos – ir nei kiek šios mėsos nepasigendu. Vyras nei prašė kada, nei ką – tiesiog supratau, kad skirtingų vakarienių aš neruošiu – tad kiauliena taip ir išnyko iš mūsų valgiaraščio. 

Niekada per daug nesikišau į tai – bet neneigsiu, kad pasiskaityti apie šią religiją man pasidarė įdomu jau senokai. Man labai įdomu, ir todėl domiuosi – vyras tam nei prieštarauja, nei verčia mane tai daryti. Pasak jo, religija yra kiekvieno asmeninis dalykas. Jei aš kada panorėsiu priimti Islamą – tai tikrai darysiu ne vyro prašoma ar verčiama. 

Neteko labai susidurti su islamofobija. Tiesiog nusigręžiu nuo žmonių, kurie piktai apie tai kalba, ir tiek – kadangi tik mokausi apie šią religiją – nenoriu nei ginčytis, nei kažką įrodinėti, ir tuo labiau skleisti savo nuomonę.

Ar Jūsų šeimoje kyla kokių nors kultūrinių akibrokštų, nesusipratimų?

Kolkas nepastebėjau jokių labai akivaizdžių kultūrinių akibrokštų – mano vyras gyvena Londone jau daugiau nei 10 metų, be to, ir jo šeima – nepasakyčiau, kad jie labai skiriasi nuo mūsiškių šeimų – taip, jo mama niekada nėra dirbusi – bet užauginti 4 vaikus, ir taip jau didelis darbas! Esu Alžyre buvusi dukart, važiuosime ir šiais metais – man ten labai patinka, esu tikra pasyvaus poilsio mėgėja – tad paplūdimys, jūra, ir daug saulės – kaip tik tai, ko man reikia ir, ką tikrai gaunu Alžyre.

Mano vyrui patiktų, kad daugiau laiko praleisčiau namuose, tačiau jis žino, koks svarbus man darbas ir kaip esu atsidavusi – tad nė nebando atkalbinėti ir siūlyti likti namuose. Vyras labai gerbia mane – jam moteris yra pats svarbiausias asmuo šeimoje – taip jis išauklėtas. 

Kokie yra akivaizdžiausi skirtumai ir panašumai tarp Lietuvos ir Jūsų vyro šalies kultūros? Ko išmokote iš savo vyro kultūros, ką galbūt net galėtų pritaikyti tradicinė lietuviška šeima?

Mūsų šalis – krikščioniška, tačiau, kiek tikrų krikščionių gyvena Lietuvoje – niekas negali pasakyti. Vyro šalis – musulmoniška, ir tai pastebima iškart. Kiek žmonės yra religingi, aš nesiruošiu diskutuoti, nes tai per daug asmeniška. Tačiau esu įsitikinusi, kad alžyriečiai daug pamaldesni, lankosi maldos namuose (mečetėse, ypatingai penktadieniais). Moterys dengia plaukus skarele, tačiau sostinėje – tiek daug jų nesidengiančių, kad, man atrodo, gyvenant Londone aš daugiau musulmonių besidangstančių plaukus matau nei Alžyre. 

Mama yra svarbiausias asmuo šeimoje – mūsų tėvų kartos moterys dažniausiai gyveno auklėdamos vaikus, reta iš jų dirbdavo, tačiau mano amžiaus moterys lankė universitetus, daugelis iš jų dirba, nors ir turi vaikus – juos prižiūrėti dažniausiai samdosi aukles. 

Ar mokote savo vyrą lietuviškos kultūros? Ar mėginate išsaugoti vienas kito kilmės paveldą šeimoje?

Gyvenant Londone mes stengiamės nepamiršti, iš kur esame – kasmet po kartą nuvykstame į savo šalis – atostogų, aplankyti giminaičius. Tai mums abiem svarbu, nors ir nesiruošiame grįžti į savo šalis gyventi, tačiau nepamirštame ten gyvenančių artimųjų. 

Didelių švenčių mes čia neturime – mano vyras kitos religijos, tačiau neprieštarauja, jei mes susėdame Kūčių vakarienės, ar Velykoms dažome kiaušinius. Taip pat ir aš – Ramadano pati nesilaikau, tačiau kas vakarą, jei abu esame namuose, ruošiame vakarienę, tada kartu vakarieniaujame. 

Mano vyro kultūra labai susijusi su Islamo religija – tai šventės po Ramadano, per kurias ir man smagu. Juk gyvenu su vyru – už jo ištekėjau, tad nesiruošiu visko neigti, ir jam prieštarauti – niekad to nepajutau ir iš jo. 

Mes abu mėgstame tiek lietuviškus, tiek alžyrietiškus patiekalus – pati labai mėgstu gaminti, o mano vyrui lietuviški bulviniai blynai – ypatingai skanūs! Dažnai apsiperkame įvairiais produktais ir lietuviškose parduotuvėse Londone, apsilankome ir alžyrietiškose kavinukėse, kur ypatingai skani jų šviežia duona, ar pyragėliai, kuriems negaliu atsispirti. Kuskusas ir prieskoniai – iš Alžyro – stengiuosi jų pati parsivežti, ar kas nors mums atveža. 

Galbūt galėtumėte palyginti alžyriečius vyrus su lietuviais? 

Tikrai nenoriu lyginti nei vyrų, nei moterų. Visi mes esame skirtingi – matyt man likimas lėmė būti laimingesnei su vyru užsieniečiu – nepaisant kultūrinių, religinių skirtumų, abu suradom vienas kitą ir tuo esame patenkinti.

Kaip manote, kodėl tiek daug užsieniečių pavergia lietuvaičių širdis? Galbūt lietuviams vyrams derėtų šio to pasimokyti?

Mes lietuvės esame gražios moterys, tačiau man atrodo, kad tikrai esame vis dar išsaugojusios šeimos poreikį, norime būti vertinamos ir gerbiamos. Užsieniečiai kuo mus pakeri – tikrai nežinau – juk visur yra skirtingų vyrų – nėra, kad lietuviai visi blogi, taip pat kaip ir nėra, kad visi alžyriečiai geri – reikia atrasti savo vyrą. 

Nenoriu peikti lietuvių sakydama, kad jie tokie ir tokie – turbūt man nepasisekė su jais, neradau nei vieno, kuris būtų toks, kaip mano dabartinis vyras. O gal tiesiog nei vienam lietuviui aš netikau...

Lietuvės gal mėgsta iššūkius, o kitos ieško ramaus gyvenimo. Man atrodo, kad kai kurie mūsų vyrai ne visad į viską atsakingai žiūri – bet vėlgi – čia tik mano vienos patirtis, visi esame skirtingi, visi turime skirtingas savo gyvenimo istorijas. 



Komentarai

Bronė Kaip sakoma, apie kitus sprendi pagal save. Visi kritikai ir bambekliai dažniausiai patys nuodėmių pasaulio gyventojai. Geriau palinkėkime vieni kitiems sėkmės.
zzzzz egzotika :D moteru svajones siknu plovikai
NU JO tai va tik tokios baisuokles ir skecia kl... babajam... O kas belieka ?
Supykino!!!


Gyvenimo istorijos


Gongų maudynėsGongų maudynėsGEGUŽĖS 28 / ARDINGLY
AušrinėAušrinėBIRŽELIO 2 / LONDON
Sekminės 2017 Lithuanian FestSekminės 2017 Lithuanian FestBIRŽELIO 4 / LONDON
neTobulaneTobulaBIRŽELIO 25 / LONDON
Žilvinas ŽvagulisŽilvinas ŽvagulisBIRŽELIO 2 / LONDON
Naujieji lietuviaiNaujieji lietuviaiLIEPOS 1 / OXFORD
Joninių šouJoninių šouBIRŽELIO 23 / SUFFOLK COASTAL
RadistaiRadistaiGEGUŽĖS 27 / PETERBOROUGH
BMW London DriftBMW London DriftGEGUŽĖS 27 / NORTH AYRSHIRE
RadistaiRadistaiGEGUŽĖS 28 / IPSWICH
Naujos pupytėsNaujos pupytėsLIEPOS 1 / LONDON
Vasaros savaitgalis SAUVasaros savaitgalis SAUBIRŽELIO 17 / LONDON
YvaYvaBIRŽELIO 10 / LONDON
Gongų maudynėsGongų maudynėsBIRŽELIO 11 / ARDINGLY

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!