Skelbimai

Londone finansų analitiku dirbantis J. Gunevičius pataria nebijoti rizikuoti ir tobulinti derybų įgūdžius

Julius Gunevičius jau 10-oje klasėje žinojo, jog važiuos studijuoti į užsienį. Sėkmingai įgyvendinęs savo planus ir studijas Londone pabaigęs vyras čia ir pasiliko. Šiuo metu Europos finansų sostinėje J. Gunevičius gyvena kartu su šeima ir dirba komercijos finansų analitiku vienoje didžiausių specialaus maisto kompanijų „Westmill Foods“. Apie studijų ir gyvenimo Anglijoje ypatumus – interviu ANGLIJA.today.

Asmeninio archyvo nuotr. / Julius Gunevičius
Asmeninio archyvo nuotr. / Julius Gunevičius

Kaip atsidūrėte Londone?

Istorija prasidėjo dar 10-oje klasėje. Aš buvau aktyvus mokinys, dalyvaudavau užklasinėje veikloje, Lietuvos mokinių parlamente, moksleivių sąjungos, LIJOT renginiuose, kur būdavo kartais gvildenama tema apie studijas užsienyje. Ir jau tada žinojau, kad Lietuvoje nestudijuosiu ir važiuosiu į užsienį. Visąlaik mėgau skaičius, o Londonas – Europos finansų sostinė, tad su geriausiu draugu kartu įstojome į Londono Middlesex universitetą. Mokiausi bankininkystę ir finansus. Egzaminus Lietuvoje laikiau visai neįsitempęs, nes jau žinojau, kad buvau įstojęs į universitetą Anglijoje.

Dar viena priežastis, kodėl Anglija mokslams pasirodė patraukli – nes čia bakalauro mokslai trunka tik trejus metus, o Lietuvoje keturis, be to, dar daug kas renkasi magistro laipsnio studijas, tai atrodė, kad vien iš to išlošiu metus. Kainos atžvilgiu, irgi, pavyzdžiui, jei mokytumeisi ISM, kur neva gerai paruošia ekonomistus, kaina išeitų panaši, o Anglijoje dar gali gauti valstybės paskolą. Nors dabar kas mėnesį nuo algos atskaito nedidelę sumą, bet ji piniginės labai nedrasko.

Pragyvenimas, žinoma, čia brangus, todėl studijuodamas dirbau. Įsidarbinti pasisekė vos tik atvykus: mes su draugu į Londoną atvažiavome ketvirtadienio naktį, penktadienį nešiojome CV, o šeštadienį jau ėjau dirbti į bandomąją pamainą.

Mokytis Londone nebuvo sunku, per metus turėjome 5-6 mėnesius atostogų. Kai pabaigiau mokslus, iš Lietuvos į Lydsą studijuoti atvažiavo draugė, kuri, beje, dabar jau yra mano žmona, todėl gyvenome trejus metus šiame mieste.

Lydse įsidarbinau „Associated British Foods“ grupės, kuriai priklauso tokie garsūs prekiniai ženklai, kaip drabužių linija „Primark“ arba pamėgta arbata „Twinings“, kompanijoje, dirbau vieno iš fabrikų maisto divizijoje, o dabar darbuojuosi trijų fabrikų pagrindinėje būstinėje Londone komercijos finansų analitiku. Įmonė, kurioje dirbu Londone, yra didžiausias Anglijoje etninių maisto produktų distributorius.

Kaip sekėsi pati pradžia, kai siekėte įsitvirtinti finansų srityje?

Kai baigiau universitetą, mane priėmė vasarą pavaduoti žmones, išėjusius atostogų (vadinamasis „summer cover“). Tai buvo trijų mėnesių programa Mančesteryje, tai galiausiai ten pasilikau pusei metų. Ten visi kolegos buvo kvalifikuoti finansininkai, kas čia, Anglijoje, reiškia, jog jie yra baigę kvalifikacijos studijas ir jų finansinis išsilavinimas pripažįstamas aukščiau nei tik bakalauro diplomas. Aš iš pradžių svarsčiau studijuoti magistrą (juk daugelis lietuvių taip daro), bet Anglijoje neapsimoka to daryti, nes baigus magistro studijas, diplomo vertė bus tokia pati kaip bakalauro ir bus lygiai taip pat sunku ieškoti darbo. Verčiau yra ieškoti įmonės, kuri apmoka darbuotojų kvalifikacijos studijas. Aš būtent taip ir padariau, ir šiuo būdu atsidūriau „Associated British Foods“ kompanijoje. Mano kvalifikacijos studijos užtruko tris su puse metų. Yra keturi lygiai, po kiekvieno jų tau automatiškai kelia algą. Vienintelė sąlyga buvo tai, jog po mokslų dvejus metus turi likti kompanijoje, tačiau gali keisti kompanijos padalinius, tai netgi skatintina, nes pakeitęs sferą, daugiau išmoksti, gali kilti karjeros laiptais.

Kaip palygintumėte gyvenimą Lydse ir Londone?

Lydse nuoma yra puse kainos pigiau, gal net dar daugiau, nei Londone. Bet ir algos ten mažesnės, tiesa, ne perpus. Todėl grįžus gyventi į Londoną, alga pakilo, bet ne tiek, kiek išaugo išlaidos. Tai realiai Londone gyvenant dar reikia pasispausti truputį. Kita vertus, Lydsas buvo puikus miestas, ir mes jį prisimename su šypsena, ir jei būtų proga, grįžtume gyventi į Lydsą.

Mes gyvenome pačiame miesto centre, o Lydsas – kaip Vilnius, apie 700 000 gyventojų, tad jei gyveni centre, tai net automobilio nereikia, gali visur eiti pėsčiomis. Naktį gali išeiti į klubus, kurių čia daug, nes yra net keturi universitetai, tai taksi iki namų – viso labo 3 svarai. Lydso centre taip pat gausu parduotuvių – ir „Selfridges“, ir „House of Fraser“ – tos pačios, kaip ir Londono Regent gatvėje, iki kur dar nuvažiuoti trunka valandą laiko metro traukiniu. Lydse ir su draugais susitikti būdavo paprasčiau: susiskambindavai ir po 15-os minučių susitikdavai, vieni pas kitus eidavome žiūrėti krepšinio ar vakarienės. O Londone reikia labai stengtis išlaikyti draugus, nors turime jų nemažai, bet vienas gyvena dviejų valandų kelio atstumu Vakarų Londone, kitas gyvena už dviejų valandų kelio Rytų Londone, trečias – išvis kur nors toli Pietuose. Nėra taip paprasta susitikti, todėl turi susitarti vos ne prieš savaitę ar dvi.

Kaip gyvendamas Anglijoje puoselėjate lietuvybę?

Kai mokiausi universitete, šokau lietuvių grupėje „JonKelis“, repetuoti susirinkdavome dukart per savaitę, kartą per du mėnesius vykdavome koncertuoti. Tad iš ten yra daug draugų, su kuriais artimiau bendrautume, jei arčiau gyventume. Taip pat kartais nueiname į Lietuvos ambasados renginius, pavyzdžiui, buvome pasiklausyti Ilja Laurso ir A. Ramanausko su M. Majausku. Remiame ir lietuviškas parduotuves, pro kurias prasukame. O šiaip, Lietuva labai arti, grįžtame savaitgaliais ir į gimtadienius, ir į vestuves. Visai nesijaučiame nutolę.

Ar svarstote apie grįžimą į Lietuvą?

Svarsčiau. Labiausiai galvojau tuomet, kai ieškojau pirmojo darbo. Buvau gavęs pasiūlymą iš „Ernst & Young“ Lietuvoje, turėjome telefoninį interviu, viskas sekėsi normaliai. Jie pasiūlė man algą ir kadangi aš žinojau, kad ir Lietuvoje galima rinktis dirbant kvalifikacijos mokslus, kurie ten taip pat yra pripažįstami, kondicija buvo tokia, jog jei gerai dirbsi, tai po dviejų metų svarstys, ar leis mane mokytis. Tai buvo vienas iš pagrindinių dalykų, nulėmusių, jog pasirinkau Angliją. Alga, žinoma, Lietuvos standartais buvo palyginti nebloga, bet pasvarsčiau, jog Vilniuje gyvenant vis viena reikės pasispausti.

Kadangi Anglijoje neblogai sekasi, tai ir algos galimybės kuo tolyn tik platėja. Žinoma, yra nemažai draugų, kurie grįžo į Lietuvą. Kažkas savo verslą pradėjo. Kažkas toliau dirba kažkam. Jiems visai neblogai sekasi. Aš kartas nuo karto pasikalbu, paklausiu, ar verta, ar neverta grįžti. Tai jie sako, jog vieno kelio nėra. Yra ir kam Lietuvoje labai gerai.

Bet mes čia gyvendami iš finansų pusės jaučiamės pakankamai laisvai, mėgstame pakeliauti po egzotines šalis. Aišku, šeima ir tėvai bet kokiu atveju skatintų grįžti, ir net jei mažesnė alga, kol įsivažiuotume, padėtų finansiškai. Bet norisi pačiam susitvarkyti. O mes iš Anglijos išvažiuoti galėtume laisvai, nes neturime jokių įsipareigojimų, neturime nusipirkę jokių namų. Turiu mašiną, bet ją lengva parduoti. Bet gal geriau važiuotume į Australiją ar į Ameriką. Nes ši grupė, kurioje dirbu, turi padalinius visame pasaulyje. O kol kas visai gerai gyvename Londone, jau beveik metus laiko.

Asmeninio albumo nuotr. / Iš Londono Julius Gunevičius mėgsta ištrūkti trumpam į tolimas ir egzotines šalis.

Kaip palygintumėte lietuvių ir kitų imigrantų bei britų darbo ypatumus?

Kartu su manimi dirba viena lietuvė, tai abu stengiamės padaryti darbus šiandien ir kuo geriau (kaip britai sako, „sense of urgency“). O pavyzdžiui, kolegos iš Tolimųjų Rytų, nors ir dirba labai gerai, tačiau dėlioja prioritetus kiek kitaip ir kartais atrodo, kad jiems atlikti tuos pačius darbus užtrunka ilgiau. 

O patys britai mėgsta su visais pasišnekėti, pasidomėti, kaip kiekvienam sekasi, gerti arbatėlę. Tačiau biure tai yra labai svarbu, tai yra politikos dalis, nes tokiu būdu su visais bendraudamas ir gerai sutardamas tu esi labiau matomas. Lietuviams būtų galima netgi iš to pasimokyti, kad ne viskas apsiriboja tavo darbu ir kompiuterio ekranu, kad dera su visais kolegomis sutarti, išeiti drauge kažkur po darbo, nuvažiuoti pas kolegos, kuris tau nepatinka, klientą. Žinoma, gali dirbti prie savo stalo 8 valandas kasdien ir eiti namo per dieną nė žodžio netaręs. Tačiau nors su visais bendraudamas tu kažkokios apčiuopiamos naudos nepridedi, bet sukuri santykius, kurie palengvina tavo darbą.

Kaip manote, kas Lietuvoje turėtų pasikeisti, jog emigravę tautiečiai nuspręstų grįžti į tėvynę?

Kaip suprantu, Lietuvoje lietuviško kapitalo įmonėse yra sunkiau nei Lietuvoje užsienio kapitalo įmonėse. Draugai grįžta į Lietuvą ir įsidarbina britų ar danų įmonėje, tai jiems ten lengviau, nes yra nusistovėjusios tam tikros tendencijos, pavyzdžiui, tau padeda mokytis, siunčia mokytis kalbų, į įvairius kursus. O lietuvių įmonės labiau susikoncentravusios į uždarbį, o žmogaus taip nevertina. Kažkaip atrodo, tai yra ne tik alga, kas yra labai svarbu mums visiems, bet ir papildomi mokymai, vakarėliai, ar pavyzdžiui, tavo darbo planas – jog įmonėje įsidarbinsi asistentu, o po keturių metų turėsi galimybę tapti vadovu.

Asmeninio archyvo nuotr. / Julius Gunevičius

Nežinau, kaip ši darbdavių kultūra gali keistis, jei 80% žmonių yra sustabarėjusių, įsitikinusių, jog „kiekvienas centas yra mano ir tau nė vieno cento neatiduosiu, nes tu ateini tik paprastą darbą daryti“. Bet naujose įmonėse, ypač technologijų įmonėse, manau, visai gerai galima prasisukti ir gyventi. Man atrodo yra gerai tai, ką Lietuva bando daryti, tik ne visų vertinama, - tai skatinti užsienio investicijas. Nes verdant tame pačiame katile neatsiras nieko naujo, ir visi toliau važiuos iš tos Lietuvos. Reikia tikėtis, jog atsiras daugiau tokių įmonių, kaip „Barclays“, kur visiems labai smagu dirbti, geros algos.

Ar skiriasi britų ir imigrantų algos?

Situacija tokia, jog dažniausiai anglai dirba kaip nuolatiniai darbuotojai, todėl jiems mokama atitinkama alga už viršvalandžius, naktinį, dieninį darbą. O dauguma imigrantų dirba per agentūras – tokiu atveju darbo sutartis sudaroma ne tiesiogiai su darbdaviu, bet su agentūra. Mūsų kompanija, pavyzdžiui, mokėdavo agentūrai atlyginimą 10 svarų už valandą, o agentūra žmogui mokėdavo minimalią algą, nepaisant to, kada jis dirba – dieną ar naktį, ar savaitgalį. Tačiau tie imigrantai, kurie čia gyvena jau 5 ar 10 metų, yra gavę nuolatinius kontraktus, todėl tie patys lenkai ar lietuviai gauna tokią pačią algą kaip ir vietiniai britai.

Man patinka, kad Anglijoje darbo skelbimuose nurodoma alga. Tai tu pagal tai gali ir save įsivertinti. Pavyzdžiui, jei dabartiniame darbe gaunu 20 tūkstančių per metus, o mane dominančiame darbo skelbime siūlo 50 tūkstančių, tai jau, ko gero, kartelė man per aukštai. Bet jei uždirbi 20 tūkstančių svarų, o radai darbo skelbimą, kur siūlo 25 tūkstančius svarų per metus, tai gal ir galėtum pabandyti. O jau kai gauni pasiūlymą, tai vėlgi, kiekvienas asmuo gali atskirai derėtis dėl individualios algos. Jei esi geras derybininkas, tai gali susiderėti labai aukštą algą.

Pavyzdžiui, mano kolega daro tą patį darbą, bet gauna 10 tūkstančių svarų daugiau todėl, nes jis labai gerai susiderėjo. Arba atvirkščiai, dirba tą patį darbą, bet gauna 10 tūkstančių mažiau – tai reiškia, jog prastai susiderėjo. Reikia už save pastovėti. Būna, galvoji, jei 10% pakilo uždarbis, tai jau gerai, bet jei tavęs nori, tai galbūt mokės ir dar daugiau.

Lygiai tas pats ir dėl atostogų. Jei tau priklauso 25 atostogų dienos, kitame darbe gali bandyti išsiderėti, kad suteiktų 30 laisvadienių. Ir visai nesvarbu, kad esi emigrantas. Gal kai kurie emigrantai tiesiog bijo derėtis. Tačiau nereikia drovėti pasakyti: „Aš dirbu gerai, mano rezultatai nuostabūs, tai kodėl jūs man norite mokėti mažiau“. Tiesa, derybų reikalas slidus, geriau savęs nelyginti su kolegomis: „Anas uždirba daugiau, kodėl aš mažiau?“ Tai niekam nepatiks. Reikia geriau pasidomėti, koks yra dominuojantis atitinkamos profesijos atlyginimas tame rajone, taip pat įvertinti savo patirtį, rezultatus.

Apskritai patarčiau visiems studentams ir jaunimui nebijoti rizikuoti. Jei turi svajonę, nebijoti jos siekti. Kai mokiausi, žinojau, kad noriu važiuoti mokytis į Angliją, tai siekiau to. Pradėjau mokytis Anglijoje, žinojau, kad noriu dirbti finansų srityje, tai ieškojau šioje srityje darbo. Žinoma, susidūriau su tam tikrais sunkumais, galbūt viskas nevyko taip greitai, kaip pačiam to norėjosi. Bet iš kitos pusės, kai tu žinai, ko nori, tai ir siekti to sekasi kur kas lengviau. Dabar tik ieškau naujų iššūkių, kurių sieksiu. 



Komentarai



Gyvenimo istorijos


Lilas ir InnomineLilas ir InnomineBALANDŽIO 8 / LONDON
„XL Plius“„XL Plius“BALANDŽIO 8 / WISBECH
„XL Plius“„XL Plius“BALANDŽIO 7 / WISBECH
Velykų mugėVelykų mugėKOVO 25 / LONDON
Malonumų menasMalonumų menasKOVO 26 / LONDON
Skambantis PavasarisSkambantis PavasarisBALANDŽIO 9 / LONDON

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!