Kunigas Petras Tverijonas: savo kultūros išlaikymas svetur – svarbus asmenybės ugdymui Interviu (2)

Kunigas Petras Tverijonas jau 15 metų vadovauja vieno didžiausių lietuvių išeivijos centrų Europoje – Londono – Šv. Kazimiero parapijai. Nors kunigas per visus šiuos metus integravosi į britų visuomenę – dalyvauja vyskupijos taryboje ir užsiima socialine veikla – tačiau interviu su ANGLIJA.today P. Tverijonas prisipažino, jog iki šių dienų jam maloniau melstis lietuvių kalba. Šv. Kazimiero parapijos klebonas pasidalijo įžvalgomis, kodėl svetur atvykusiam žmogui svarbu ne tik integruotis į naują visuomenę, tačiau taip pat išlaikyti ryšį su savo tėvyne.

© ANGLIJA.today nuotr. / Kunigas Petras Tverijonas
© ANGLIJA.today nuotr. / Kunigas Petras Tverijonas

Kokia Jūsų atvykimo į Angliją istorija?

1999 metais mano vyskupas manęs paprašė, kad atvykčiau į Angliją, nes čia buvo reikalingas kunigas. Prieš mane buvęs kunigas buvo 92-ejų, o aš atvykau 29-erių, ėmiausi magistrantūros studijų. Atvažiavus buvo labai ramu, būrėsi dar nedidelė tautiečių bendruomenė. Vėliau į Angliją vyko vis daugiau ir daugiau lietuvių. Palyginimui, į Šv. Mišias iš pradžių susirinkdavo 30-40 žmonių, o dabar – net 400-500 žmonių.

Mano sielovadoje buvo keli etapai: pirma, buvau socialiniu darbuotoju, padėjau žmonėms dėl dokumentų sutvarkymo, teikiau pagalbą dėl darbo. Paskui buvau įnikęs į švietimą – vyko mokyklėlės įkūrimas. Su laiku ji augo ir mokiniai nebetilpo patalpose. Tuomet perleidau šį rūpestį kitiems žmonėms, o pats tapau labiau tikrąja to žodžio prasme – dirbančiu sielovadoje.

Šiuo metu užsiimu įvairia socialine veikla: lankausi kalėjimuose ir kitose bendruomenėse, susitinku privačiai su žmonėmis. Prieš savaitę buvau piligriminėje kelionėje Lurde, Prancūzijoje, kur vedžiau paskaitas. Kitą šeštadienį reikės važiuoti į Notingemo ir Piterboro miestus. Veiklos kasdien pakanka.

Kuo skiriasi klebono darbas Lietuvoje ir čia, Londone?

Iš vienos pusės – tas pats bažnyčios mokymas ir ta pati Katalikų Bažnyčia. Bet iš kitos pusės, kadangi Londone esanti Šv. Kazimiero parapija – nėra teritorinė parapija – į šią bažnyčią žmonės suvažiuoja iš visų Londono kampelių, tad įvairių susitikimų organizavimas neretai tampa sudėtingesne užduotimi nei Lietuvoje.

Klebono darbas išeivijoje ir Lietuvoje skiriasi. Aišku, ne sielovados prasme, bet santykio su žmonėmis prasme. Svetur labiau pabrėžiamas lietuviškumas. Anglijoje žmonės išsiilgsta lietuvių kalbos. Ir man maloniau melstis lietuvių nei anglų kalba.

Būna, kad ketvirtos kartos lietuviams tenka rengti laidotuves, kur jau niekas nebekalba lietuviškai, bet žmonės vis tiek pageidauja atvažiuoti laidotuvėms į mūsų lietuvių bažnyčią, nes yra išlikęs prieraišumas.

Prieš Kalėdas teks dalyvauti vienose vestuvėse, kurias rengiantys asmenys nekalba lietuviškai, o štai jų proseneliai yra tie žmonės, kurie pastatė šią bažnyčią. Tačiau ši karta jau nekalba lietuviškai: tik „labas“, „kaip gyveni“ ir „viso gero“. Bet tai natūralus procesas. Juk ir taip gražu, kad tik ketvirtoji šeimos karta jau nebemoka lietuvių kalbos. Duok Dieve, kad dabartiniai mūsų tautiečiai būtų tokie, kad tik ketvirtosios kartos atstovai nebešnekėtų lietuviškai.

Ar žmogui, atvykusiam į svečią šalį, būtina išlaikyti ryšį su savo tėvyne, o gal atvirkščiai – geriau stengtis pritapti prie naujos kultūros ir papročių?

Šis klausimas ypač aktualus šiandien. Tiesa, žmonės linkę pateikti kategoriškus atsakymus – arba taip, arba ne. Tas gerai, tas blogai. Mano manymu, aš esu pilnai integravęsis į vietinę katalikų bendruomenę – turiu čia draugų, pažįstamų, galiu eiti į koncertus, kultūrinius renginius, turiu ir anglų pažįstamų, einu į vyskupijos ir dekanato susitikimus, esu vyskupijos kunigų tarybos narys – tai mano integravimosi pagrindas.

Bet aš esu lietuvis iki kaulų smegenų. Manau, kad integruotis yra labai svarbu, atvykus į Angliją išmokti anglų kalbą, kad nebūtum antrarūšis žmogus. Bet tuo pačiu išlaikyti savo šaknis, todėl, kad tai – paveldas, kas žmogus yra iš tikrųjų. Nuo savo genetinio kultūrinio paveldo ir auklėjimo niekur nepabėgsi. Nebent dirbtinai neigsi. Tačiau tuomet kažkur kažkokios problemos bumerangu grįš.

Kaip taisyklė, pamenu žmones susitikimuose, kurie gyveno čia, neauklėjo vaikų lietuviškoje dvasioje, nemokė kalbos. Jų vaikai vėliau ateina ieškodami savo šaknų: vartydami bažnyčios knygas, gilindamiesi į bažnyčios istoriją, nagrinėdami jų tėvų, senelių pavardes. Ir neretai vienas iš pirmųjų atsidūsėjimų yra: „Kaip gaila, kad mano tėvai, mano seneliai nemokė lietuvių kalbos...“. O tie, kurie turi lietuviškos kultūros pagrindus, Lietuvą mato kaip savo šalį. Toks žmogus neturi ko gailėtis, nes tos dvi pusės: iš vienos pusės –  integravimasis (ne asimiliavimasis), iš kitos pusės – savo kultūros išlaikymas yra labai svarbu kaip balansas žmogaus asmenybės ugdymui.

Kaip atrodo imigranto gyvenimas Anglijoje?

Visi imigrantai labai skirtingi, ypač Londone. Nuo intelektualų ar verslininkų, iki paprastų žmonių, kurie dirba fizinius darbus. Mūsų visuomenėje neretai šie žmonės būna negražiai pristatomi. Maždaug žmogus turi gėdytis, jeigu užsidirba duonai darbu. Aš galvoju, kad čia yra šiuolaikinės žiniasklaidos iškreiptas mąstymas. Jaučiamas spaudimas, kad būtinai turi būti įtakingas ir svarbus asmuo. Aš sakyčiau, kad yra visokių žmonių ir visokių istorijų, ypatingo kilnumo pavyzdžių, kurie tikrai labai įkvepia: kaip žmonės gyvena, stengiasi, rūpinasi kitais ir čia, ir Lietuvoje. Gausu visokių istorijų, ir kiekviena iš jų vis kitokia.

Tiesa, galiu pasakyti vieną paplitusią stereotipinę frazę: „Lietuviai į Londoną atvažiavo ne tik poterių kalbėti“. Yra daug dalykų, apie kuriuos sukasi gyvenimas. Čia atvažiavę lietuviai daug ir sunkiai dirba. Trūksta laiko. Visko yra: ir bėdų žmonėms atsitinka, ir iš tikrųjų laiko nebūna, ir pasiteisinimų būna. Patys žinome. Pažiūrėkime į savo dienotvarkes ir sudėliokime, ką mes darome: visko atrasime – ir iš tikrųjų, kad esame labai užsiėmę, o kartais tiesiog numojame ranka: ai, ai rytoj... su bet kokiu darbu.

Ar skiriasi vykstančios apeigos (pavyzdžiui, tuoktuvės) Lietuvoje ir Anglijoje?

Lietuvoje žmogus susituokia bažnyčioje ir tada klebonas nuneša į civilinės metrikacijos biurą dokumentus, pažymą, kad šie žmonės susituokė. Anglijoje yra truputį kitaip. Pradžia tokia pati – užsiregistruoji parapijoje ir principiniai dalykai tie patys: sužadėtinių kursai ir dokumentų sutvarkymas. Tiesa, jaunieji turi atnešti iš metrikacijos biuro (angl. Register office) leidimą, kad gali tuoktis. Tada santuokos dieną kunigas sutuokia ir „civiliškai“, ir „bažnytiškai“.

Šiemet mūsų bažnyčioje Londone santuokai ruošėsi poros, ir absoliuti dauguma grįžo tuoktuves švęsti į Lietuvą. Negaliu pasakyti, kad visi lietuviai būtent čia ruošiasi santuokai, bet tikrai daug... porų – tai nėra mažai. Šiais metais dar bus ruošiamos grupės po orų. Rytoj kursus pradės viena grupė sužadėtinių, ketvirtadienį – kita grupė sužadėtinių, o penktadienį prasideda santuokos kursas.

Kokia šv. Kazimiero parapijos susikūrimo istorija?

XIX a. pab. buvo įkurta lietuvių-lenkų parapija. Lenkams su lietuviais išsiskyrus, 1901 metais įsteigta lietuvių draugija „Katalikų vienybė“. 1902 metais surengtos jų pirmosios Šv. Mišios, o po metų buvusiame cukraus sandėlyje įrengta nedidelė bažnyčia Aldage East rajone. Bažnyčią vėliau buvo norima remontuoti, bet nebuvo gauti leidimai. Tad nutarta nupirkti žemės sklypą Bethnal Green rajone – 1912 metais čia išdygo lietuviška bažnyčia. O 2012 metais mes jau šventėme 100 metų jubiliejų.

Bažnyčioje yra įrengta čia viešėjusio lietuvio kunigo Juozapo Montvilos, kuris žuvo „Titanike“, atminimo lenta. Kadangi kunigą Lietuvoje dėl lietuvybės skleidimo persekiojo caro valdžia, jis norėjo išvykti ir darbuotis Amerikoje. Tam pasirinko to meto greičiausią laivą. Aišku, jo bilietas buvo trečios klasės – pats pigiausias. Liudytojų atsiminimuose rašoma, kad laive buvo trys kunigai: anglas, vokietis ir lietuvis. Visiems jiems buvo rezervuotos vietos skendusio laivo gelbėjimo valtyse, bet visi kunigai atsisakė būti išgelbėti, užleisdami vietas moterims ir vaikams. Tai gražus ir didvyriškas pasirinkimas.

Iš kur semiatės įkvėpimo pamokslams?

Kiekvieną sekmadienį Šventojo Rašto skaitiniai sutampa viso pasaulio katalikų bažnyčiose, netgi anglikonai yra priėmę tą patį skaitinių ciklą. Žinoma, kiekvieną kartą pats perskaitai Šv. Raštą ir pabandai įsigilinti į tai, ką tau sako perskaitytos eilutės. Bandai perprasti per knygas, laikraščius ar pokalbius su žmonėmis. Stengiesi atpažinti žmonių poreikius ir pritaikyti, kaip Dievo žodis gali rezonuoti žmogaus gyvenime. Kaip Šventajame Rašte skelbiama: žodis tarsi dviašmenis kalavijas eina iki širdies gelmių. Žinoma, čia ne kovos prasme. Pamokslas turi tikslą, kad Dievo Žodį tarsi riešutą galėtum išlukštenti ir jį skaniai suvalgyti.

Kas svarbiausia ir kas turėtų pasirūpinti į svečia šalį atvykusio žmogaus integracija bei tuo, kad atvykęs žmogaus gautų tai, kas jam svarbu, pritaptų ir neliktų barjerų?

Kiekvienas žmogus skirtingu laiku turi skirtingus poreikius. Bet esminiai poreikiai yra tie patys, ar buvo prieš 2000 metų, ar šiandien. Mylėti ir būti mylimu. Ir per tai pasireiškia – būti bendruomenės dalimi, kad nebūtume tarsi iškritę iš žmonių bendruomenės. Žmonės labai dažnai sako, jog lietuvių bažnyčia juos traukia. Žmogui reikia bendrystės, santykio su kitu žmogumi. Ir taip sukasi gyvenimas.

Žmonėms reikia pagalbos. Bet nėra taip, kad še tau aš tau padėjau, tu būtinai turi padėti man. Neturėtume žiūrėti tiesioginio atlygio.

Kai kalbu šeimoms apie tikėjimo svarbą, naudoju trijų altorių metaforas. Vienas altorius – tai žmogus širdis. Iš vienos pusės, žmogus turi būti drąsus kreiptis pagalbos, kai sunku, ir nuolankus kreiptis šviesos, kad neapaktų, kai gerai.

Antras altorius – stalas šeimoje. Tai pietų ar vakarienės stalas, aplink kurį susirenka šeima, nes ši maža bendruomenė, šiuo atveju, šeima, tuo pačiu yra ir maža bažnyčios dalis. Tai yra galimybė dėkoti ir pašventinti visą šeimos gyvenimą, kai išdrįstama prie pietų stalo melstis. Kodėl aš sakau išdrįstama – mūsų kultūroje malda matoma kaip prašymas, kad tarsi jei tu negali pats kažko padaryti, tai esi toks kvailas, todėl prašai Dievo. Malda ne vien į tai sutelpa. Į maldą sutelpa ir padėkojimas, ir garbinimas, ir prašymas. Todėl tas išdrįsimas melstis veda į platesnį suvokimą, kad ne nuo manęs prasideda gyvenimas, ne manimi pasibaigs. Žmogus atlieka savo misiją žmonių bendruomenėje. Šiuo atveju, šeimoje. T.y., dalijasi savo misija – meile, pagalba kitam žmogui, padrąsinimu, geru žodžiu – nes tai svarbiausi dalykai, kurie pakeičia žmonių gyvenimus.

Trečiasis – tai bažnyčios altorius. Ant to altoriaus vyksta Kristaus paskutinės vakarienės sudabartinimas. Susirinkę bažnyčioje vien sekmadienį mes esame milijardinės bažnyčios dalimi. Skirtingomis kalbomis, skirtingose parapijose, skirtingose šalyse, skirtinguose kontinentuose visi susirinkę garbiname Dievą. Pasaulyje – du milijardai krikščionių ir pusantro milijardo katalikų. Ne tiek jau mažai.



Komentarai



Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!