Kaip gyvena rusų turtuoliai Londone (II dalis)

Рastaraisiais metais emigrantus iš Rusijos Londonas traukia tarsi magnetas.  Rusai visada išsiskiria savo pomėgiais gyventi tai Paryžiuje, tai Niujorke, tai Jeruzalėje. Dabar pirmoje vietoje – Jungtinės Karalystės sostinė. Įvairiais duomenimis, šiuo metu Londone gyvena iki 300 tūkstančių rusų. Kodėl tiek daug? Negi vien dėl to, kad Londonas  - vienas iš brangiausių pasaulio miestų. Ir tie, kurie sugebėjo susikrauti didelius turtus, Londonas - geriausia vieta, kur galima išleisti pinigus?..

m.forbes.ru
m.forbes.ru

Požiūris į turtuolius - dvilypis ir veidmainiškas

„Rusų turtuolių gyvenimas Londone“ („Russian, Rich, and Living in London“) – taip vadinasi dokumentinis filmas, kuris prieš kiek laiko buvo parodytas per antrąjį „BBC“ televizijos kanalą. Tai įvairių istorijų ciklas apie didelius pinigus ir tuos, kurie jų turi. Anot  filmo prodiuserės Olgos Betko, filmas sukėlė labai didelį britų susidomėjimą vadinamojo „Londongrado“ elitu. „O kodėl tik apie turtuolius?, – klausimu į klausimą rėžė prodiuserė. - Neprismenu nei iki, nei po filmo premjeros pokalbio, kur manęs nebūtų to paklausę. Paprastai tai buvo klausiama perdėtai išraiškingu ir daug pasakančiu žvilgsniu. Tarsi mes būtumę nufilmavę kažką nepadoraus“. Jos manymu, daugumos iš mūsų požiūris į turtuolius - dvilypis ir kažkuria prasme net veidmainiškas. „Žvelgiant iš vienos pusės, mažai kas ginčijasi, kad „geriau būti turtingu“, bet kalbėti apie turtuolius ir turtus - laikoma vos ne vulgariu dalyku“, - pareiškė O.Betko. Anot jos, dokumentinių filmų ciklas apie turtuolius per  „BBC“ televizijos kanalą  - tai sąžiningas ir pakankamai atviras herojų pokalbis apie didelius pinigus ir  jų vaidmenį gyvenime.

Nepaisant to, žinoma, turtuolių „rusiškame Londone“ – mažuma. Beje, kaip ir tarp kitos tautybės emigrantų. Kai kuriais paskaičiavimais, superturtuolių, vadinamujų „oligarchų“  įsikūrė Anglijoje viso labo tik  apie 500 ir iki 2000 sėkmingų verslininkų. Už jų rikiuojasi pora dešimčių tūkstančių gerai apmokamų profesionalų,  dirbančių ir Londono mieste. Rusų procentas ten - stebėtinai didelis. Bet turint omeny, kad iš viso rusų Britanijoje,  vietos spaudos duomenimis, iki 300 tūkst. (Iš tikrųjų tikslius duomenis sunku rasti – red.), tai finansinį elitą, visus kartu sudėjus, sudaro ne tokią ir didelę dalį nuo bendro skaičiaus. Beje, bet būtent tas nedaugelis ir labai domina visus: „Kas jie? Kodėl jie čia?“. Sužinoti jų istorijas iš pirmų lūpų – reta galimybė.

Nors pastaraisiais metais rusų turtuolių  investuotas kapitalas Londone tapo akivaizdus bemaž kiekviename žingsnyje. Štai bet kurioje Londono metro stotelėje gali pasiimti  nemokamai dalijamą gana populiarų laikraštį „Evening Standard“, kuris priklauso tėvui ir sūnui Lebedevams. Kaip, beje, ir laikraštis „Independent“.  Įeini į knygų parduotuvę „Waterstone's“  Londono centre  ir pamatai didžiulį knygų rusų kalba pasirinkimą. Šis knygų verslo tinklas jau keli metai priklauso rusų milijardieriui Aleksandrui Mamutui.

O išėjus pasivaikščioti po madingąjį Knightsbridgo rajoną ir Belgravią aikštę (ne taip seniai rusų pradėta vadinti „Raudonąja aikšte“) arba po Mayfairą, ypač aplink „Berkeley Square“ centrą,  vadinamąją „auksinę mylią“, tai gali užšokti į neseniai Michailo Gochnerio atidarytą restoraną „Bocconcino“. Arba į ne mažiau garsų restoraną "Novikov", kurio savininkas Arkadijus Novikovas, taip pat emigravęs iš Rusijos. Beje, jo žmonai priklausantis grožio salonas yra vos už kelių mylių.

Pinigai – tai energija, o daug pinigų – daug energijos

Rusų turtuoliai, gyvenantys Londone, intriguoja dauguma britų, bet sužino apie juos iš  įvairaus plauko „ekspertų“ ir „analitikų“. Anot filmo prodiuserės, išgirsti jų istorijas iš pirmų lūpų iki šiol mažai kam pavyko. Ir ta spraga, panašu, užpildyta filme. Bet tai nebuvo lengva padaryti. Pasak Olgos Betko, rusų turtuoliai iš principo nesiveržia į televizijas. Nes turi svarių priežaščių vengti žurnalistų.

„Мes Londone seniai, bet su tautiečiais stengiamės nebendrauti, - pasakė viena žinoma moteris, advokatė. – Apie ką kalbėti, ypač su naujais pažįstamais?“.

„Olga, (filmo prodiuserė- red.) jūs žinote, kas dedasi su verslininkais Rusijoje?“, – paklausė vieno intelektualaus verslininko žmona, panorėjusi dalyvauti šiame filme.  „Mano vyras bus kitas!“, – pridūrė ji. Pokalbis su ja įvyko netrukus po netikėto daugumai namų arešto vienam iš turtingiausių Rusijos žmonių.

Tos šeimos tipiška situacija: žmona ir vaikai gyveno Britanijoje, o šeimos galvos didesnė verslo dalis Maskvoje. Kodėl pasirinko Britaniją savo namais? „Na, jau tampa rizikinga... bet Berežnojų Dievas saugo!“, - atsakė ji.

Prodiuserės tvirtinimu, tikriausiai to filmo apskritai nebūtų buvę, bet laimė - atsirado pakankamai nebijančių rizikuoti žmonių tarp tų, kurie gali atsakyti į klausimą, ką reiškia pinigai jų gyvenime.

„Pinigai suteikia laisvę daryti tai, ką iš tikrųjų nori“, - sakė verslininkas Jevgenijus Čičvarkinas. Žmogus, kuriam, sprendžiant iš visko, laisvės supratimas reiškia labai daug. Pinigai suteikė jam laisvę atidaryti Londono centre geriausią pasaulyje vyno parduotuvę. Leisti sau brangiai kainuojantį malonumą – žaisti polą -  Anglijos aristokratijos tradicinį pomėgį. O taip pat rengtis taip, kaip patinka. Turėti daug galimybių, kurias jis nuo šiol nebepriima kaip savaime suprantamą dalyką. „Jei išeičiau su tokiomis kelnėmis kur nors Rusijos provincijoje, tai jie nuspręstų, kad esu gėjus ir primuštų mane“, - sakė jis rodydamas į savo ryškiai gėlėtas kelnes.

 „Pinigai – tai energija, o daug pinigų – daug energijos“, - tvirtino ir Catherine McDougall, su vyru Williamu turintys aukciono namus, kur parduodami rusų šedevrai ir meno dirbiniai. Pasiklausius žmonių, pasiekusių aukštumų versle, susidaro įspūdis, kad būtent ta energija, žaibiškai reaguojant tarsi kaip į atsitiktinius įvykius, ir padeda uždirbti milijonus.

Norint daug leisti sau, reikia labai lakios vaizduotės

„Ar teko kada nors girdėti, kad pinigai guli po kojomis?“ – paklausė rusų studentų per paskaitą Londone buvęs J. Čičvarkino partneris kompanijoje „Euroset“, verslininkas Timūras Artemjevas. Laukdami tęsinio, kurį laiką salėje niekas nereagavo. Paskui vienam iš klausytojų, po to ir antram toptelėjo į galvą, kad klausimas – tai užuomina. Žvilgterėjo po kėdėmis... ir pamatė dolerio banknotų. „Tie, kurie sugeba galvoti net ir visiško bukumo bei sumaišties metu, greitai pasiekia sėkmę“, - kaip nieko nebuvę tęsė ponas Artemjevas.

Jis taip pat papasakojo susirinkusiems, kaip J.Čičvarkinas, perskaitęs Samo Waltono knygą „Made in America“, iš karto nusprendė jo patarimus pritaikyti praktikoje, savo kompanijoje „Euroset“: jiedu radikaliai sumažino kainas ir  maržas, o tai savo ruožtu padėjo padidinti pelno apimtis. Retorinis klausimas: Ar tai reiškia, kad norint užsidirbti daug pinigų reikia tiek pat išminties ir talento, kaip ir  norint pasiekti aukštų rezultatų sporte, mene, moksle ir kitose srityse?

„Dauguma galvoja, kad rusų investuotas kapitalas Londone - tai lengvi pinigai, uždirbti iš naftos, dujų ir puikių ryšių su Vyriausybe. Kai kurie susikrovė daug pinigų ir iš įvairios prekybos, interneto portalų, restoranų tinklo“, - sakė agentūros „LonGrad“ bendrasavininkis R. Grigorjevas. Vienaip ar kitaip, bet sunku būtų ginčytis, kad ne vienam iš jų teko atsipūsti ant laurų arba ant pinigų, net ir labai didelių.

Kolekcionieriaus Igorio Cukanovo teigimu, norint išlaidauti, daug leisti sau, reikia labai lakios vaizduotės. Nepaisant to, motyvacija neišnyksta. Todėl daug piniguočių domisi labdara. Arba noras patirti kažko naujo pasiekto ir pasididžiavimo savimi jausmą, pradedant sukurto verslo naujomis sąlygomis, vakarietiška rinka ir žaidimo „pagal taisykles“.

„Tiesa, niekas nesiskundė, kad turi pernelyg daug pinigų. Bet žvelgiant iš kitos pusės, niekada neteko girdėti priešingo: kad kuo daugiau turi pinigų, tuo geriau. Jei tikėti jais, tai “tuo geriau“ tik  iki kažkokios ribos. Bet neretai dideli pinigai kaip reikiant apsunkina jų gyvenimą“, - teigė filmo prodiuserė.

Kilimą socialiniais laiptais labiau primena kopimą į kalną

„Kuris iš jūsų nori tapti milijardieriumi?“ – paklausė studentų T.Artemjevas per tą pačią nuotaikingą, bet tuo pačiu ir labai rimtą paskaitą Londono universitetiniame koledže. Pakilo ganėtinai daug rankų. „O jūs pagalvokite – nesijausite jūs ten, viršūnėje, vieniši? Juk milijardierių pasaulyje labai mažai“, - pasakė pranešėjas pridūręs, kad kilimą socialiniais laiptais jam labiau primena kopimą į kalną: kuo aukščiau kyli, tuo oras tampa šaltesnis ir tuo mažiau aplink žmonių. Matyti kitos viršūnės, bet jos labai toli ir nepasiekiamos.

Tuo tarpu „LonGrad“ agentūros bendrasavininkiai R. Grigorjevas ir D. Zakirovas tvirtino, kad rusų turtuoliai Londone jau išgyveno atitinkamą evoliuciją ir noras būti arba atrodyti „ant pasaulio viršūnės“ nebedominuoja. „Jei dar prieš dešimtmetį koks nors „oligarchas“ ateidavo su „Louis Vuitton“ rankine, prigrūstą pinigų ir klausdavo: „Kiek kainuoja šis namas?  22  milijonus? Aš nupirksiu jį už 24 milijonus, kad visi žinotų, jog mano namas – geriausias ir brangiausias“, tai dabar tai galima išgirsti nebent kaip anekdotą“.

 Blogai ar gerai? Išeina, kad pinigai, net ir labai dideli, gali ne viską. Kaip susitarę visi pašnekovai neslėpė, kad jie ne tik negali nusipirkti tikros meilės, bet dar ir apsunkina jos paieškas. Ką ten meilė, net ir paprastesni norai ne visada įvykdomi. Pavyzdžiui, kad ir J. Čičvarkinas -  nors ir myli Londoną bei didžiuojasi savo britišku verslu, bet neslepia, kad visada jausis čia svečiu, o grįžti namo, į Maskvą neišeina.

Kažkada verslininkas svajojo, kad kai taps labai turtingu (jo prisipažinimu, tais laikais reiškė turėti tūkst. JAV dolerių), tai niekada daugiau nesikels žadintuvui skambant. Dabar jis turi daug milijonų, bet tvirtina, kad vis tiek tenka pramerkti akis birbiant žadintuvui.



Komentarai



Susiję straipsniai


Gyvenimo istorijos


Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!