Skelbimai

Jungtinėje Karalystėje gyvenantis Petras Kovtorovas: britų darbdaviai vertina vyresnio amžiaus darbuotojus (6)

Į Jungtinę Karalystę prieš kelis metus emigravęs 65 m. Petras Kovtorovas įsitikinęs, kad jei jau žmonėms iškyla toks klausimas, ar verta emigruoti, tačiau bijoma būsimų sunkumų ir nežinios, šiems žmonėms galima drąsiai pasakyti: nebijokite ir drąsiai siekite savo tikslo.

© ANGLIJA.today (Andriaus Gikaro) nuotr. / Petras Kovtorovas
© ANGLIJA.today (Andriaus Gikaro) nuotr. / Petras Kovtorovas

Pats P. Kovtorovas sumąstė išvažiuoti iš Lietuvos, kai jam jau buvo 60 metų. Keturiasdešimties metų elektriko stažą turintis vyras teigia, kad iš Lietuvos ji išginė ne itin palankiai susiklosčiusio gyvenimo aplinkybės, tačiau vyriškis nesigaili savo sprendimo. P. Kovtorovas į Angliją atvyko būdamas gerokai vyresnis nei dauguma imigrantų, visiškai nemokėdamas anglų kalbos, tačiau kupinas ryžto ir noro įsitvirtinti. Savo gyvenimo Jungtinėje Karalystėje patirtimi vyriškis sutiko pasidalinti su ANGLIJA.today.

Kaip ryžotės emigruoti iš Lietuvos būdamas jau vyresnio amžiaus?

Taip susiklostė gyvenimas. Lietuvoje turėjau savo verslą, tačiau verslą toliau plėtoti buvo labai sunku dėl pasaulyje kilusios ekonominės krizės, be to, labai nusivyliau savo geriausiais draugais. Iš tikrųjų, į Angliją atvykau daugiausiai dėl finansinių priežasčių. Reikia pripažinti, kad tik atvykus buvo labai sunku. Iš pradžių niekas nenorėjo įdarbinti pagal specialybę, britai linkę pirma patikrinti žmogų, kas jis toks, ką moka.

Tik atvažiavus naktinėje pamainoje teko dirbti fabriko valytoju. Dirbdamas tuo pat metu ieškojau darbo pagal savo profesiją. Įsidarbinau vienoje turkų kompanijoje, kurioje pradėjau dirbti kaip elektriko padėjėjas (angl. electrician mate). Šiose pareigose teko atlikti visus elektriko darbus, tačiau algą gaudavau tik kaip elektriko padėjėjas. Paradoksalu, tačiau man, patyrusiam elektrikui, turinčiam 40 metų profesinės veiklos stažą, teko įrodinėti savo įgūdžius kaip ką tik šios specialybės pramokusiems jaunuoliams.

Turkų kompanijoje elektriko padėjėju padirbau gal 3-4 mėnesius ir vėliau įsidarbinau lietuviškoje kompanijoje, kurios darbuotojai iš pradžių gana įtariai mane žiūrėjo, neva, ko toks pagyvenęs asmuo nusprendė emigruoti, gal ką nors „prisidirbo“ Lietuvoje? Netrukus darbais įrodžiau, kad išmanau savo veiklą, užmezgiau naudingas pažintis, tuo pat metu pradėjau mokytis anglų kalbos, nes mokykloje mokiausi vokiečių. Reikia pripažinti, jog jei tokio amžiaus būčiau pradėjęs mokytis Lietuvoje anglų kalbos, greičiausiai, nieko nebūčiau išmokęs, tačiau atsidūręs svetimoje aplinkoje aš tiesiog buvau priverstas kapanotis, kaip skęstantis žmogus ir tikėtis, kad man pavyks išplaukti. Galiu pasakyti, kad stresinėje situacijoje anglų kalbos mokymasis ėjo kaip iš pypkės – dabar aš angliškai kalbu geriau nei vokiškai. Pramokęs angliškai įsidarbinau britų kompanijoje.

Jungtinėje Karalystėje dirbote pas turkus, lietuvius, britus. Ar galėtumėte palyginti šiuos darbdavius?

Turkai turi savo uždarą bendruomenę, kurioje, faktiškai, praleidžia visą savo gyvenimą, todėl net daugelį metų Jungtinėje Karalystėje gyvenantys turkai labai blogai kalba angliškai, nes anglų kalbos jiems tiesiog neprireikia: maistą jie perka turkiškose parduotuvėse, valgo turkiškuose restoranuose ir panašiai. Iš esmės, visas turkų gyvenimas vyksta uždaroje bendruomenėje – savitame gete. Turtingesni turkai supirkinėja Londone nekilnojamąjį turtą, namus padalina į atskirus butus, kuriuos išnuomoja. Kita vertus, kitatikis (ne musulmonas) darbuotojas turkų darbdaviams visada bus žemesnės kastos ir jie mielai, be jokio sąžinės graužimo, išnaudos tokį darbuotoją, nesumokės jam pilno darbo užmokesčio ar iškrės kokią kitą šunybę. Tiesa, turkų jaunimas mane pagarbiai vadino „dėde“, pasiūlydavo kavos, arbatos, tačiau mano darbdaviai turkai žiūrėjo į mane kaip į daiktą. Taip pat reikia pabrėžti, kad turkų darbo kokybė yra gana žema – jei Lietuvoje taip žmonės dirbtų, tai seniai būtų atleisti iš savo darboviečių.

© ANGLIJA.today (Andriaus Gikaro) nuotr. / Petras Kovtorovas

Kalbant apie darbo patirtį lietuviškoje kompanijoje, galima išskirti ne tik mišrų kolektyvą (lietuviškoje kompanijoje dirbo lietuviai, anglai, ukrainiečiai, kitų tautybių žmonės), tačiau ir požiūrį į darbą. Lietuviškoje kompanijoje svarbiausias veiksnys buvo ne tautybė ar religija, bet atlikto darbo kokybė ir rezultatai. Dirbdamas pas turkus nuolat turėjau klausti kokiame aukštyje jie pageidauja rozečių, jungiklių ir kitų smulkmenų, galiausiai turkams atsibodo atsakinėti į mano klausimus ir jie dažniausiai liepdavo daryti kaip aš noriu, tik kad viskas veiktų.

Britų kompanijoje kartu su manimi dirbo ir lietuviai, ir lenkai. Britai, panašiai kaip ir turkai, darbuotojus linkę skirstyti į „savus“ ir „svetimus“, tačiau ne pagal religinę ar tautinę priklausomybę, bet pagal tai, ar darbuotojai yra atvykėliai (imigrantai), ar vietiniai gyventojai. Patys britai kartais tingi nuoširdžiai dirbti – juodžiausius ir sunkiausius darbus atlieka imigrantai, kuriems dažnai tenka dirbti ne tik už save, bet ir už britų kolegas. Nepaisant, to, kad imigrantai dirba sąžiningiau ir sunkiau, britams mokami didesni atlyginimai, pavyzdžiui, aukštos kvalifikacijos britas elektrikas per dieną gali uždirbti iki 200-240 svarų, o imigrantams elektrikams retai kada mokama daugiau nei 150 svarų per dieną. Aišku, jei imigrantas yra savo srities specialistas, jis neblogai uždirbs ir britiškoje kompanijoje. Pastebėjau, kad britų darbdaviai vertina lietuvių darbuotojus, per aibę metų lietuviai yra susikūrę patikimų darbuotojų reputaciją. Kita vertus, britų darbdaviai britus samdo su visomis socialinėmis garantijomis, o lietuvius kaip „self-employed“ (individualią veiklą vykdančius) asmenis, tačiau, kaip ir minėjau, lietuviai, kurie sugeba įrodyti savo vertę, moka anglų kalbą yra labai vertinami ir priimami dirbti su visomis socialinėmis garantijomis.

Britai yra labai tolerantiški imigrantų atžvilgiu. Britų žiniasklaidoje eskaluojamos problemos dėl į šalį atvykstančių imigrantų dažniausiai yra naudingos Jungtinės Karalystės politikams, kurie iš šių problemų akcentavimo gauna politinius dividendus. Visas britų žiniasklaidoje keliamas triukšmas dėl, neva, į šalį atvykstančių „pašalpinių“ yra visiška nesąmonė – apie 90 proc. imigrantų iš Europos šalių atvažiuoja čia dirbti, o pašalpas gaunančių asmenų daugiausiai yra tarp pačių britų.

Galėtumėte palyginti gyvenimą Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje?

1991 m. labai tikėjau Lietuvos nepriklausomybe, šviesesnio gyvenimo perspektyvomis, tačiau ilgainiui pamačiau, kad Lietuvos valdžia moka tik du aritmetinius veiksmus – atimti ir padalinti, o atvykęs į Jungtinę Karalystę supratau, jog britų valdžia žino ir kitus du veiksmus – pridėti ir padauginti. Tik atvažiavęs į Jungtinę Karalystę, o man jau ėjo 61 metai, sužinojau, kad visiems 60 m. ir vyresniems Londono gyventojams viešasis transportas yra nemokamas. Tai mane labai nustebino, nes, kaip žinia, transporto bilietų kainos Jungtinės Karalystės sostinėje yra vienos aukščiausių pasaulyje. Taip pat pagyvenusiems žmonėms visiškai kompensuojami vaistai, o, pavyzdžiui, Lietuvoje dalį pensininkams kompensuojamų vaistų kainos vis tiek reikia padengti iš savo kišenės. Jungtinėje Karalystėje pajutau, jog šalies valdžia iš tikro rūpinasi žmonėmis.

Kitas dalykas, kurį pastebėjau Jungtinėje Karalystėje – čia gyvenimas, verda, kunkuliuoja, visur (ne tik Londone) vyksta statybos, valstybė kupina dinamizmo. Lietuvoje gyvenimas gana mieguistas, teka lėtu ritmu, statybos visur apmirusios. Dėl šių priežasčių daug žmonių emigruoja iš Lietuvos, panašu, kad Lietuva palaipsniui tampa „išsivaikštančia“ šalimi. Manau viena iš Lietuvos „apsnūdimo“ priežasčių – Lietuvos valdžia nesugeba patraukliai pristatyti savo šalies užsienio investuotojams. Mažesnių už Lietuvą Europos šalių ekonomika klesti, nes šios šalys patrauklios investuotojams. Kita Lietuvos problema – smulkusis Lietuvos verslas yra užspaustas monopolijų. Dėl monopolinio verslo patiriamo spaudimo teko ir man pačiam emigruoti – turėjau tik du pasirinkimus: perleisti savo kompanijos kontrolę stambesniam verslui arba žlugti. Lietuvos stambusis verslas bijo konkuruoti su smulkiuoju verslu ir visomis įmanomomis priemonėmis ji dusina.

Koks jūsų praktikoje buvo įdomiausias kliento pageidavimas arba elektros instaliacijos įrengimo atvejis?

Aš specializavausi silpnųjų srovių srityje – vartų automatikos, praėjimo kontrolės, video stebėjimo sistemų ir panašių dalykų įrengime. Teko dirbti viename iš žymiausių Londono dangoraižyje – „Shard‘e“ („Šukėje“). „Shard‘e“ montavome automatines užuolaidas, kurių davikliai reaguoja į Saulės kryptį ir šviesą – užtenka, jog daviklis sureaguotų į Saulės šviesą ir užuolaidos automatiškai būdavo nuleidžiamos. Šis darbas man labai patiko, galima pasakyti, jog jis buvo kūrybinis. Taip pat teko atlikti visus elektros instaliacijos darbus greta „Shard‘o“ buvusiame „London Bridge Place“ dangoraižyje. Dirbdamas šiuose dangoraižiuose sutikau nemažai lietuvių iš įvairių Lietuvos kampelių. Kolektyvas buvo labai draugiškas, niekas nesiskirstė pagal kilmę iš Lietuvos miestų ar regionų, gaila, jog baigus darbus kolektyvui teko išsiskirstyti, nes visi jo nariai dirbo pagal kontraktą. 

Shutterstock nuotr. / „Shard‘o“ dangoraižis (kairėje)

Kadangi Jungtinė Karalystė yra savita šalis (sala), jos gyventojai yra labai konservatyvūs, tačiau jų buitis pasižymi tam tikrais savitumais, kurių neaptiksi žemyninės Europos valstybėse – kriauklė su dviem kranais, virvute įjungiama ir išjungiama elektra vonios kambariuose ir tualetuose, daugumoje namų vonios kambariuose nėra elektros lizdų ir panašiai. Patys elektros instaliacijos reikalavimai Jungtinėje Karalystėje nesiskiria nuo Europos valstybių. Tiesa, įžeminimo laidas Jungtinėje Karalystėje, skirtingai nei kitose Europos šalyse, yra ne izoliuotas, o „nuogas“, todėl dažnai nukenčia elektriko darbo našumas. 

Ar elektriko profesija yra labai rizikinga?   

Kiekviena specialybė yra kažkiek rizikinga. Elektrikai – ne išimtis. Pavyzdžiui, paprasti montuotojai dirba be elektros srovės įtampos, elektros įrengimus aptarnaujantis personalas dirba su veikiančiais elektros prietaisais ir turi laikytis griežtų saugos taisyklių. Ne paslaptis, kad buityje dažnai nepaisoma darbo su elektros prietaisais saugos reikalavimų.

Žadate kada nors grįžti į Lietuvą?

Kadangi judėjimas tarp Europos Sąjungos valstybių yra laisvas, aš visiškai nesijaučiu, jog būčiau ištremtas iš Lietuvos – galiu bet kada sėsti į automobilį ar lėktuvą ir grįžti į Lietuvą pas vaikus. Mano sūnus, auginantis du vaikus, yra Lietuvos patriotas – nors jam irgi nelengva, tenka sezoniškai padirbėti užsienio šalyse, tačiau jis pasiryžęs gyventi Lietuvoje, nes nuogąstauja, jog užsienyje apsigyvenę vaikai labai greitai pamirš lietuvių kalbą. Man pačiam teko Londone dirbti pas vieną lietuvių šeimą, tvarkyti elektros instaliaciją ir mačiau, jog jų maži vaikai tarpusavyje jau kalba angliškai. Vaikai labai imlūs juos supančioms užsienio kalboms, o užaugę angliškoje aplinkoje vaikai dažnai linkę pamiršti savo gimtąją kalbą, geriausiu atveju, painioja angliškus žodžius su lietuviškais, pavyzdžiui, nežinomus lietuviškus žodžius pakeičia angliškais ir atvirkščiai. Ne kartą teko girdėti kaip vaikai manęs klausia: „Dėdė, ar jūs pas mus liksite „sleep‘inti“ (nakvoti)?“ arba frazę: „Dėdė, kokie jūsų gražūs „glasses“ (akiniai).“

Kaip vertinate anglišką nacionalinę virtuvę? Gal turite išsirinkę kokį nors mėgstamą anglišką patiekalą?

Galiu pasakyti, kad angliška virtuvė, lyginant su lietuviška, didelio įspūdžio nedaro. Neturiu nei vieno mėgstamo angliško patiekalo. Angliškas maistas dažnai būna beskonis, nors gali atrodyti patraukliai.

Ko palinkėtumėte emigruoti norintiems, ypač vyresnio amžiaus, žmonėms?

Jaunimui į Jungtinę Karalystę reikia važiuoti su specialybe. Anglų kalbos barjero šiuolaikiniam jaunimui nėra, kiek teko sutikti jaunuolių Londone – visi puikiai kalba angliškai, bet daug jų neturi konkrečios specialybės. Nemažai jaunų žmonių statybose dirba „leiboriais“ (pagalbiniais darbininkais), yra ir bandančių rimtai įsitvirtinti Jungtinėje Karalystėje – jiems galiu patarti mokytis universitetuose arba bent jau baigti kokius nors angliškus kursus. Svarbiausia – įgyti anglišką diplomą ir vietiniai darbdaviai visiškai kitaip vertins šiuos darbuotojus.

Vyresnio amžiaus emigrantams galiu palinkėti: važiuokite drąsiai ir vežkitės savo lietuviškus diplomus. Jungtinėje Karalystėje yra kompanijos, kurios mielai priima pagyvenusius žmones, jei tik jie normalūs specialistai ir išmano savo veiklos sritį. Amžius Jungtinės Karalystės darbdaviams ne trūkumas, o greičiau privalumas – kai darbinausi britų kompanijoje, darbo pokalbyje be manęs dalyvavo ir daugiau žmonių, tačiau darbdaviai pasirinko mane, nes jų teigimu, aš turėjau daugiau gyvenimiškos patirties. Man net vienas darbų vykdytojas yra sakęs, kad kartais statybų objekte senukas elektrikas kokybiškai atlieka daugiau darbų nei ką tik šią specialybę įgiję jaunuoliai. Šiuo atžvilgiu Jungtinėje Karalystėje visiškai nėra vyresnio amžiaus darbuotojų diskriminacijos, kokia kartais jaučiama Lietuvoje, kai vyresniam nei 50 m. amžiaus žmogui darbą susirasti yra labai sunku arba neįmanoma. 



Komentarai

Anatolijus Parasau tau Petrai savo gmail jis ant reginos ,bet jai atrasysi tai ji man pasakys.regina.iva@gmail.com
Anatolijus Ivanovas Petrai ,perskaiciau straipsni as irgi Anglijoj jei perskaitysi si komentara tai butu neblogai ir susiskambinti as Tolikas Ivanovas,gyvenu Peterbore,smagu butu pabendrauti
zzz Butent, jeigu esi normalus ir dirbi, o ne dura stumi, tai vertina nepriklausomai koks tavo amzius..


Gyvenimo istorijos


Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!