Skelbimai

Iš Lietuvos į Britaniją tapyti paveikslų išvykęs Sergej Ovčaruk: nepasinaudoti savo talentu – nuodėmė Interviu (1)

Dailininkas Sergej Ovčaruk – ukrainietis, Lietuvą vadinantis savo antrąja tėvyne, skaičiuoja jau trečius gyvenimo Londone metus. Per šį laiką menininkas ne tik tapo didžiausios Anglijoje Vimbldono meno bendruomenės nariu, tačiau taip pat spėjo sudalyvauti prestižinėje parodoje, kurioje vyro kūrybą įvertino net pats Salvadoro Dali giminaitis. „Mano gabumas yra Dievo dovana, tai – ne mano nuopelnas. Aš savo ruožtu tik turiu tarnauti žmonėms“, - santūriai save vertina S. Ovčaruk. Apie savo gyvenimo vingius, lėmusius atsidavimą tapybai – S. Ovčaruk pasidalijo interviu ANGLIJA.today skaitytojams.

© ANGLIJA.today nuotr. / S. Ovčaruk
© ANGLIJA.today nuotr. / S. Ovčaruk

Kaip atsidūrėte Londone?

Gimiau Ukrainoje, tačiau sovietmečiu atsidūriau Lietuvoje, kur susipažinau su dabartine žmona, sukūriau šeimą. Vėliau sūnus atvyko į Londoną. O po kiek laiko čia atsidūriau ir aš. Pats save galiu vadinti tarptautiniu žmogumi, per gyvenimą daug keliavusiu aplink pasaulį. Net per daug. Dabar jau stabdau, nes jau nebesinori.

Londone surengiau vieną parodą, vėliau – antrą, trečią. Užsikabinau, ir prasidėjo. Londone gausu konkursų, parodų – tik dalyvauk, tik netingėk. Palyginus su Didžiąja Britanija, Lietuvoje, deja, situacija atrodo niūrokai.

Londone esu jau trečius metus, nors Anglijoje ir iki tol daug esu buvęs daug kartų. Man čia patinka, žmonės mėgsta meną, užsukę į parodas žiūri labai kruopščiai, domisi. O dailininkui – juk malonu.

Kaip pats save vertinate dideliame Londono menininkų sūkuryje?

Aš esu aš. Jei pasakius formaliai, priklausau didžiausiai Anglijoje Vimbldono meno bendruomenei. Ten yra įvairių veikėjų iš viso pasaulio: ir tapytojų, ir skulptorių, ir keramikų. Su visais sugyvename draugiškai, čia viskas gerai organizuota. Niekas nieko neslapsto, padeda vienas kitam. Mane ir „Saatchi“ stipriai reklamuoja: esu ten užsiregistravęs metus laiko, tai net triskart mane buvo išrinkę į savo kolekciją.

© ANGLIJA.today nuotr. / Paroda „The True Colours“

Kokie dar laimėjimai yra įsiminę labiausiai?

Sausio mėnesį teko dalyvauti Chelsea Old Town Hall vykusioje aukšto lygio parodoje. Tai buvo koncepcinė paroda, į kurią patekti buvo pakankamai sunku, vyko preciziška atranka. Atrankos komisijos garbės narys buvo Salvadoro Dali giminaitis. Atėjo visokie meno kritikai, žiūrėjo, kas čia naujo vyksta.

Susilaukiate nemažai komplimentų – į galeriją atklydę žmonės jums negaili gražių žodžių...

Aš jau antrą kartą pristatau parodą šioje vietoje Kensingtono rajone. Užsuka ir nemažai pažįstamų, lankosi ir vietiniai šio rajono gyventojai, darausi jiems pažįstamas veidas, todėl pamažu pripažįsta, kad ir aš iš dalies vietinis. Anglams tai svarbu.

Labiausiai į atmintį įsirėžęs vertinimas.

Man didžiausias įvertinimas – šviečiančios žmogaus akys. Jei matai, kad į parodą užsukęs žmogus nori pirkti paveikslą, tai yra smagus įvertinimas. Be kalbos. Nors jie tokie šiek tiek lėtapėdžiai, viską daro paskutinę dieną. Bet aš jau įpratau prie to „no problem“ požiūrio. Man patinka, kai žmonėms patinka. Noriu jiems pakelti nuotaiką. Liūdėti nuo pat vaikystės nesu įpratęs. Norisi žmonėms palikti įspūdį, kad gyvenimas yra puikus, tik mes kartais bėgam, norim uždirbti, nepastebim paprastų spalvingų dalykų, kurie kelia gerą nuotaiką. Čia nėra ypatingos fabulos ar idėjos, paprasčiausiai norisi padovanoti žmonėms šventę, kad per spalvas jie pasišypsotų ir vienas kitam pasakytų: „Labas rytas, kaip faina! Diena puiki, išgerkim kavos“.

Gal pastebite tendenciją, kas žmones traukia labiausiai?

Įvairiai. Nors Anglijoje žmonės tokie, kaip ir Lietuvoje, niūroki. Jiems patinka spalva, panaši į asfaltą. Bet kadangi aš nesu gimęs lietuviu, tai mano spalvų suvokimas šiek tiek kitoks. Bandau žmones pabudinti. Ateina daug amerikiečių, klausia, ar galima pačiupinėti, sakau „prašau, galite net pabučiuoti“.

Minėjote, jog jūsų ukrainietiška prigimtis atsispindi piešiniuose. O kaip gyvenimas Lietuvoje įsirėžė į jūsų meninę kūrybą?

Ukrainoje gimiau, tačiau Lietuva yra mano antroji tėvynė. Lietuva padovanojo man laimę, mano žmoną, mano šeimą. Ten praleidau dvidešimt metų. Tai labai mielas kraštas, kuriame „kaifuoju“. Juk ir 1986 metais atvykus iš Vakarų Ukrainos Lietuva man atrodė artima. Aišku, kalba skirtinga. Nors pas mus vakaruose žargonas su Lenkija maišytas. Kijeve žmonės mūsų nesupranta. Tai būdamas Žemaitijoje labai daug bendrų žodžių radau, tik tarmė šiek tiek kitokia, o prasmė – ta pati. Man visąlaik patiko įvairios kalbos. Juk nebūsi bukas – žmonės kalba, o tu nesupranti. Norisi suprasti, apie ką einasi kalba. Kalbu ne tik ukrainietiškai, bet ir lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, vokiškai, angliškai.

Ar domitės įvykiais tėvynėje – kaip vertinate situaciją Ukrainoje?

Skauda. Tai yra mano tėvynė, aš negaliu būti abejingas. Aišku, domiuosi. Bet manau, kad viskas bus gerai. Palaikau ryšius, juk ir daug draugų, ir klasiokų liko ten. Šiandien reikia labai atsargiai vertinti informaciją. O taip susiklostė, kad Maidane man 2004 metais teko pabuvoti – kai visi buvo apsupti, ir jau buvo šurmulys, kad jau važiuoja milicija. Matyt, buvo toks ženklas. Bet, ačiū Dievui, kad tąsyk nieko neįvyko. Tačiau teko man pajusti tą jausmą.

25 metus Ukrainai buvo duota nepriklausomybė, bet žmonės dabar turi pasirodyti, turi kariauti, kitos išeities nėra. Turi žinoti, iš kur tu esi, mes niekados ant kelių neklūpojome prieš nieką, tačiau pats turi užsitarnauti autoritetą. Esu tikras ukrainietis. Pagal mamos liniją, aš turiu mėlyno kraujo, Ukrainos muziejuose kabo mano protėvių, kurie buvo labai kilmingi, portretai.

© ANGLIJA.today nuotr. / S. Ovčaruk

Kas jus įkvėpė būti menininku?

Mano tėvas buvo linkęs į meną. Savanoriškai vaikystėje stojau į dailės mokyklą. Sunku papasakoti, kaip čia buvo, turbūt tai Dievo valia. Kai buvau 25-erių, „sirgau“ Dali, siurrealizmu, romantizmu, simbolizmu. Pagal mano mokytojo įvertinimą, esu „spalvos žmogus“. Mąstau spalvingai, kitaip tariant, viską „pakuoju“ į spalvą, o detalės man neįdomios. Įkvepia ir tokie tapytojai, kaip Van Gogas ar Manė. Be abejonės, man artima ir Čiurlionio kūryba.

O ar draugai retsykiais pakritikuoja?

Aš visai normaliai žiūriu į tai. Visiems negalima įtikti ir patikti. Reikia žiūrėti blaiviai į situaciją. Yra žmonės, kuriems patinka, ir kuriems nepatinka. Pasauliui reikia milijono ar dviejų milijonų dailininkų, norint kiekvienam įtikti. Ir kiekvienas randa savo vertintoją. Reikia santūriai, blaiviai vertinti.

Kokie jūsų ateities planai?

Labai mėgstu dirbti, mokytis. Kiekvienas paveikslas man – nauja pamoka. Kita vertus, tai žiaurus biznis, nes gali būti talentingas, bet neretai privalai atsidurti tinkamoje vietoje tarp tinkamų žmonių, ir jei tai suveikia, atsiranda rezultatas. Tačiau kadangi aš esu susidūręs su verslininkyste, man nuo to „nevažiuoja stogas“. Bet, žinoma, yra ir tokių draugų, kurie sako: „Oi aš genijus, ant sofos guliu ir nieks manęs nevertina“. Tačiau aš visai ramiai šitą priimu. Mėgstu ir noriu dirbti. Tai yra mano mylimiausias užsiėmimas. Ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas.

Kartais, be abejo, tų parodų tarsi būna per daug. Pernai turėjau 9 parodas Londone, todėl pasiilgau savo studijos. Reikia būti ir čia, ir reprezentuoti save. Tokių kaip aš gatvėje milijonai, tačiau reikia prasimušti, nors tai ir nėra pagrindinis tikslas. Norisi dirbti. Dabar po truputį įvairios galerijos pradeda manimi domėtis, kviesti, jau nebereikia pačiam eiti belsti į duris. Bet būtent tokia yra pradžia, kuri pramina kelią. O čia, Londone, visos parodos mokamos. Kaip tau pasiseks – jau tavo reikalas. Bet dabar jau yra patirtis, žinai, kur lįsti, o kur neverta gaišti laiko. Viskas turi tekėti sava vaga.

Aš tikintis žmogus nuo pat vaikystės, lankau bažnyčią. Tikiu, kad mano gabumas yra Dievo dovana, tai – ne mano nuopelnas. Aš savo ruožtu tik turiu tarnauti žmonėms, tobulinti save. Nes po to, kai mirsiu, atsistosiu prieš Dievą, jis manęs paklaus: „Kur tu panaudojai šį talentą?“. Yra Evangelija apie 10 talentų. Dievas davė po 1 sidabrinę monetą – vadinamąjį talentą – ir sakė: „Po metų jūs man atsakysit, kur jį panaudojote ir kaip“. Kas praūžė pramogaudami, kiti kitaip iššvaistė, bet buvo ir tie, kurie atsiskaitydami atnešė vietoje vieno – 10 talentų. Tad aš įsitikinęs, jog man reikia dirbti. Tai – ne mano ego. Aš turiu „atidirbti“ šitą Dievo dovaną. Kai kam duota dainuoti, kitam – kažką kitką kurti, visi mes talentingi, tačiau daugelis žmonių bijo save analizuoti ir realizuoti. Manau, kad tai yra didelis „griekas“ ir nuodėmė, jei savo talentu, kad ir koks jis bebūtų, nepasinaudoji. Tai – mano gilus įsitikinimas.

Daugiau informacijos ir dailininko S. Ovčaruk paveikslų rasti galite čia.



Komentarai

Tomas Karkalas Žiūrint formaliai, mes skirtingų pakraipų tapytojai, bet iš esmės - broliai Kristuje. Jūsų pareiškimas: "mano gabumas yra Dievo dovana, tai – ne mano nuopelnas" patvirtina, tai, kas yra svarbiausia. Džiaugiuosi jūsų pasisekimu Londone - jūsų meile ir ištikimybę Dievui jūsų gyvenimo kelyje. Linkiu visakeriopos sėkmės ir ,žinaoma, parodos namuose - ŽDS galerijoje.


Gyvenimo istorijos


Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!