Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Į Lietuvą grįžusiam emigrantui nepasisekė: likau be nieko (21)

Turbūt visi turime giminaičių, artimųjų ar draugų, kurie pasirinko kitokį kelią, nei buvo planavę. Ir tas kelias su didesniais iššūkiais, kitokiomis problemomis, bet, manau, su daugiau saulės spindulių. Pamėginsiu paerzinti skeptikus ir patriotus, ir paaiškinti, kodėl man buvo verta emigruoti.

Fotolia nuotr. / Londonas
Fotolia nuotr. / Londonas

Paklausite manęs, kodėl ir vėl emigravau? Nejaugi šio straipsnio autorius yra visiškas nevėkšla ir nemyli Tėvynės? Jis turbūt net nesilaiko papročių ir yra tikrai ne lietuvis. Deja...

Pirmoji mano emigracija buvo 2009-aisiais, kai man buvo devyniolika metų. Tada supratęs, kad didingasis universitetas yra pinigų malūnas, kuris sumala patiklius, dvylika klasių baigusius moksleivius ir paverčia juos darbingais miltų maišų krovėjais, tariau sau – „Stop“.

Nusipirkau bilietą, susiradau giminaičius ir pasinėriau į galimybių pilną Londoną. Ten viskas prasidėjo iš naujo. Susidūriau su būsto paieškos problemomis, begaliniu dokumentų laukimu, nauja mišria masine kultūra ir su jausmu, kai esi visiškai vienas, kažkokioje angliakalbėje valstybėje. Nesisekė rasti darbo, prabėgo trys mėnesiai ir tūkstančius kartų svarsčiau sugrįžti Tėvynėn, pas paliktus draugus ir tėvus.

Tačiau įveikęs pirmąsias buities kliūtis, atradęs daugiau ryžto savyje ir susiradęs pirmąjį darbą, pasilikau. Nebuvo malonu plauti indus. Tačiau tas kitoks požiūris į darbo saugą, šypsenos ir mano rytų europietiškas miklumas, mane vis laikė. Dar trim mėnesiams prabėgus įrodžiau darbdaviui, kad ir aš galiu gaminti desertus, o ne tik plauti indus. Pasistengus dar šiek tiek – jau sukau ir picas.

Metai prabėgo greitai, kolektyvas mane vertino tokį, koks esu, tačiau ryžtas toliau stengtis, neblėso. Taip tapau virtuvės šefu. Aplinkybėms susidėliojus ir gavęs pakvietimą dirbti naujojo viešbučio virtuvės atidaryme, žinojau, kad lengva nebus. Tačiau atidaviau visą kūrybiškumą, pastangas ir įgytą patirtį ir viską stengiausi daryti nepriekaištingai ir tiksliai. Juk visi „menedžeriai“ ragauja mano maistą! Nelikau nepastebėtas.

Prabėgus dviems savaitėms po naujojo viešbučio pristatymo visuomenei, buvau pakviestas į interviu „one-to-one“ (angl. akis į akį), kurio metu apžvelgiami metų darbo virtuvėje rezultatai. Netrukus sudėliojus visus pliusus ir minusus, oficialiai tapau „headšefu“ (angl. vyriausiu virėju) ir iškeliavau vadovauti savo virtuvei... Stabili alga, mėgiamas darbas, pripažinimas ir sėkmė lydėjo mane, tarsi būtų, mano privalomi atributai pasirinkus emigranto dalią. Bet pasąmonėje vis negalėjau pamiršti lietuviškų ežerų, damų, artimųjų ir draugų... Todėl pasiryžau grįžti.

Grįžau palikęs karjeros perspektyvas, tačiau jaučiausi laimingas, sutaupęs savąjį milijoną (aut.past. be kelių nulių, žinoma). Prabėgus visoms privalomoms sugrįžusio tautiečio „dūzgėms“, nusprendžiau pradėti verslą Tėvynėje. Automobilių nuoma ir taksi verslas sekėsi neblogai. Taip dvejus metus praleidau su draugais, artimaisiais ir viskuo, kas kvepia Lietuva. Bet vieną dieną tapau įdomus valstybinėms įstaigoms, kurios traukte traukė įvairiausius mokesčius, kuriuos, rodos, ir taip mokėjau su kaupu. Santaupos ir uždarbis išgaravo tarsi vanduo. Dar likau skolingas! Patyriau ir konkurentų spaudimą, kurie vis kišo pagalius į ratus. Likau be nieko – be svajonių, be vilčių, be artimųjų palaikymo, praradau draugus ir gyvenimo draugę.

Tada teliko vienintelis kelias. Butelis tapo geriausiu draugu. Aplankė depresija. Noras šokti nuo tilto. Ir niekaip nesibaigė finansinis liūnas, jis tik gilėjo. Atsirado ir sveikatos problemų, nuolatinis dalyvavimas muštynėse ir nesibaigiančios istorijos, kurias dabar prisiminus gėda... Nebeturėdamas nieko ir radęs auką, kuri paskolino aštuoniasdešimt eurų, nusipirkau bilietą ir vėl emigravau.

Šį kartą pas draugus, likusius Anglijoje, ir mane mačiusius kitokį, nei tapau per pastaruosius dvejus metus. Vėl viskas iš naujo. Tačiau padedamas, tikrai gerų draugų ir įveikęs psichologines problemas kartu, šiandien didžiuojuosi savimi. Atidaviau skolą mylimai Tėvynei, turiu gerai apmokamą darbą, kurio galėtų pavydėti didžioji dauguma tėvynainių, vėl tapau savimi pasitikinčiu žmogumi.

Drąsiai galiu teigti, kad, mano akimis, emigracija yra gerai. Ir ne tik vien dėl to, kad čia šypsosi žmonės, ne vien dėl to, kad vertinamas esi darbe, ne vien dėl to, kad gali sau leisti žymiai daugiau, ne vien dėl to, kad čia maistas pigesnis, ne dėl to, kad svaro kursas yra didesnis rublio atžvilgiu, ne vien dėl vairavimo kultūros. Pirmiausia – dėl savęs.

P.S.: šio straipsnio neremia nei viena politinė partija, jis nėra nupirktas ir yra parašytas emigranto, kuris didžiuojasi būdamas demokratiškai laisvu žmogumi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
 

DELFI.lt


Komentarai

Eilini kart bla bla bla.... Tingiu beskaityt amzinai verkianciu straipsnius. Patys jsu 16 metu Anglijoj, bet po metu gryztam Lietuvon. Gryzinejam kas met po kelis kart. Daug giminiu yra irgi gryzusiu, darbus turi , nedejuoja, net nesitiki, bet tai Lietuva. Mes irgi neinvalidai, rankas kojas turim, nama tirim, kol sodeli dideli turim, savo versliuka susikurdim ir gyvensi. Net mazoji dukra Londone gimus nori i Lietuva. O jus ir toliau lokit ir dejuokit kaio dejave. Pfui, kaip tokiu nemegstu....!
Jolka As gailiu saves kad pries 15 metu neatvaziavau cia .Dabar tik sieksiu kad vaikai nesiblaskytu ir atvyktu greiciau.
Ragana Ne autorius yra ne patriotas, o tėvynė supuvusi . Labai panaši situacija į "Lenino ir Stalino " laikus, kuomet "valstybė" savo piliečius naikino .Grįžom dideliais žingsniais atgal į praeitį, kai protingi , talentingi nereikalingi ! Durnius valdyti lengviau . O žmogus šaunuolis, nepasidavė, pagarba!
katinelis labai panasi situacija-cia as gyvenu, cia is manes niekas nesijuokia, cia galiu taupyti ir gyventi.....


Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!