Humoristė Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė: „Norėčiau būti Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“

Anglija.today pakalbino šiuo metu Jungtinėje Karalystėje besisvečiuojančią žymią Lietuvos komikę ir renginių vedėją Violetą Trečiokaitę-Mičiulienę. Apie juoką pro ašaras, pasaulinį moters komikės fenomeną, kodėl Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, yra sektinas superherojus ir kada galima paskirti pasimatymą įžymiai aktorei, sužinosite perskaitę šį interviu.

Gretos Skaraitienės nuotr. / V. Trečiokaitė-Mičiulienė
Gretos Skaraitienės nuotr. / V. Trečiokaitė-Mičiulienė

Kaip nusprendėte tapti komike ir renginių vedėja?

Negalėjau nuspręsti to, kas buvo nuspręsta iš aukščiau – iš mano genofondo, tėčio, močiutės, kurie turėjo nerealų humoro jausmą. Iki šiol mane labiausiai pralinksmina tėtis, kuris yra aklas, tačiau labai optimistiškai žvelgia į pasaulį, aš negaliu juo atsižavėti. Jis užduoda linksmą toną ir aš suprantu, jog viskas gyvenime yra įmanoma ir blogų dalykų negali būti, jeigu tu jų nenori.

Kalbant apie renginius, taip išėjo savaime. Negaliu pakęsti gyvenime pauzių, kai sėdint tarp žmonių nieko nevyksta – man norisi visada tas pauzes užpildyti. Gal todėl, jog turiu antsvorio – vos tik atsiranda tuščia vieta, aš tuoj pat ją pripildau, kad tik visi būtų smagūs ir linksmi. Taip nutikdavo savaime, jog aš visada puldavau tvarkyti situaciją, todėl ir renginius pradėjau vesti, kad visiems būtų linksma.

Juokinti žmones lengviau nei juos pravirkdyti, ar visgi komiko profesija ne mažiau „tragiška“ nei rimtesnių vaidmenų aktorių?

Pravirkdyti žmogų labai paprasta – tu jį įskaudini, tu jam trenki, jam dvasiškai arba fiziškai skauda ir jis verkia. Žmogų, kuriam negera, priversti juoktis yra labai sudėtinga.

Kažkada su savo vyresnėliu sūnumi, kurio požiūris į mano profesiją buvo kritiškas, nes jis baigęs režisūrą ir galvoja, kad aš verta didesnių vaidmenų, ėjome mieste ir prasilenkėme su viena maždaug 40 metų amžiaus moterimi. Sūnus tuomet pasakė, jog jis suprato, kokia svarbi yra mano profesija, nes moteris su kuria mes prasilenkėme atrodė nelaiminga, pavargusi, bet staiga ji pamatė mane ir pradėjo šypsotis, pajaunėjo mažiausiai 10 metų. Sūnaus nuomone, jei aš sugebu žmogui duoti kažką nieko nedarydama, tuomet darant – galiu duoti dar daugiau.

Viename interviu minėjote, jog jeigu jums kas duotų centų pavalgymui, eitumėte per pasaulį ir uždėtumėte kiekvienam liūdnam žmogui ant peties ranką sakydama: „Viskas bus gerai“. Esate beviltiška optimistė, kuri stengiasi į gyvenimą žvelgti tragikomiškai?

Nežinau, ar tinkamas išsireiškimas „beviltiška optimistė“. Į kiekvieną gyvenimo atvejį aš visada žiūriu su šypsena ir ašarojančiomis akimis. Nes kas atsitiktų žmogui gyvenime, vienam gali tai atrodyti linksmas įvykis, kitas – apsiverks. Pavyzdžiui, žiūrint filmą, kuriame žmogus nukrenta nuo laiptų, vyras verkia, moteris juokiasi ir atvirkščiai. Mes į viską reaguojame skirtingai. Bet yra tam tikrų dalykų, kurie man suteikia vilties, nes visa tai, kas vyksta mūsų akyse yra laikina ir praeis, todėl nereikia sureikšminti nesvarbių dalykų.

Komikės profesija Lietuvoje išskirtinė, tiesa? Ar moteris komikė Lietuvoje nėra savitas fenomenas? Moteriai lengviau ar sunkiau prajuokinti publiką?

Moteris komikė – fenomenas savaime, nes moteris savimi turi puošti aplinką, namus, darbą, todėl moters komikės vaidmuo jau savaime išskirtinis, tiek Lietuvoje, tiek JAV ar bet kokioje kitoje šalyje, nes moterys nemėgsta, kai iš jų juokiasi. Jos nori būti gražios. Gal todėl pasauliniu mastu vyrų komikų yra kur kas daugiau.

Humoras man – gynybos forma svarbi nuo vaikystės, paauglystės. Gynyba – pats geriausias puolimas. Visada atėjusi į nežinomą kompaniją pasakydavau: „Laba diena, mano vardas Violeta. Esu maža, stora, juokinga ir visai neįdomi, – šiuos dalykus žinau pati, bet jei turite man ką pasakyti, prašom, kreipkitės – būsiu netoliese.“ Visi nusikrizendavo, žiūrėdavo į mane kaip į išsišokėlę, bet aš apsigindavau, o pašnekovai žinodavo, jog šitų temų gali su manim negvildenti, nes man „dzin“ kokia aš esu.

Aš savo minusus paverčiau pliusais ir supratau, jog žmonių juokinimas tapo pašaukimu. Jei eidama gatve būnu labai rimta ir susikaupusi, dažnas praeivis teiraujasi, ar man kas atsitiko, kodėl aš nelinksma? Tą akimirką mane apima toks jausmas, tarsi aš kiekvieną dieną turėčiau dėvėti idioto kaukę ir nuolat šypsotis. Ne, aš esu paprastas žmogus, kuris turi savų rūpesčių ir rimtų problemų, bet aš nebegaliu eiti per pasaulį su rimta veido išraiška. Turbūt pasiskyriau sau tą vaidmenį linksminti žmones. Ką ir toliau darau.

Ar jūs persekioja susikurto personažo amplua? Nemažai Lietuvos gyventojų jus vis dar sieja su serialo „Miesčionys“ personažu Galvanauskų Stefanija. Sugebate atsiriboti nuo savo personažų, ar vis tik jūsų personažai – jūsų asmenybės dalis?

Atsiriboti nuo Stefanijos galiu labai paprastai, bet man žmonės neleidžia, jie mane net provokuoja.

Asmeninio archyvo nuotr. / V. Trečiokaitė-Mičiulienė

Pavyzdžiui, ėjau parduotuvėje ir staiga prie sūrių skyriaus iš nugaros man kažkas taip nuoširdžiai trenkė per petį, jog pasijutau net ne moterimi, o kone arkliu. Atsisukau akis išvertusi su skaudančiu petimi, kas čia iš pažįstamų taip grubiai su manim juokauja, o ten stovi visai nepažįstamas žmogus ir žiūri išsišiepęs man į akis: „Nu, ku tujei čia veiki?“ Jis kalba tarmiškai, kaip Stefanija, ir aš bandau jam sakyti: „Atsiprašau, ar mes pažįstami?“, o jis atsako: „Baik, baik, baik, nu nešposyk, ku gi veiki?“. Ir aš suprantu, jog jis priima mane kaip personažą, kaip ir daug kitų žmonių, kurie nenori Violetos, skaičiusios Antoną Čechovą, Fiodorą Dostojevskį, – jie nori kvailos moteriškės, kurią kiekvienas turi savo aplinkoje. Tokiems žmonėms aš esu reikalinga būtent tokia.

Stefa nėra tas žmogus į kurį aš norėčiau lygiuotis, bet man žmonės neleidžia pamiršti, – kai numirsiu, vis tiek kas nors sugebės atnešti vainiką su užrašu: „Gerbiama Stefanija, liūdime, jog tu išėjai“.

Ką labiausiai norėtumėte suvaidinti?

Juokinga, bet aš nenorėčiau nei Džiuljetos, nei Dezdemonos, nei karalienės Elžbietos, nei Margo vaidmenų – labiausiai norėčiau suvaidinti save. Jau seniai aš tą idėją gvildenu ir pamažu rašau pjesę, kurioje norėčiau, kad kiekviena moteris atpažintų save per mano gyvenimo potyrius, įvykius, kad kiekvienas žiūrovas galėtų pasijuokti ligi ašarų, paverkti su šypsena. Aš tikiuosi, jog šią pjesę kažkada pamatys ir Londono lietuviai.

Koks keisčiausias įvykis per jūsų aktorės, renginių vedėjos, režisierės karjerą scenoje arba užkulisiuose?

Mano gyvenime keisčiausių įvykių nesuskaičiuojama daugybė, kaip žuvų tvenkinyje. Šalia manęs nėra paprastų, normalių įvykių, atsiranda labai daug pilnaties paveiktų žmonių, aš turbūt pati traukiu visokius nuotykius.

Prisimenu vieną atvejį, kuris nutiko Izraelyje, – atėjau į parduotuvę, ten vietinis kareivis kalbėjo su blondinu pardavėju. Pardavėjas mane pamatęs nuščiuvo ir staiga prakalbo lietuviškai: „Laba diena, aš jus atpažįstu, aš žinau kas jūs esate“. Tai išgirdusi, aš vos nenualpau. Kažkur Izraelyje, Eilato mieste, esančiame už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, mane žino – toje parduotuvėje aš pati sau tapau Holivudo žvaigžde. Pardavėjas man pasakė: „Aš žinau, jūs esate dainininkė.“ Šioje vietoje suklusau, nes dainuoti man nelabai sekasi, ypač viešai. Pardavėjas manė, jog esu Lietuvos dainininkė Rūta Lukoševičiūtė, tada supratau, kad mane žino ir atsimena, bet dažnai painioja su kitais žmonėmis. Man patinka, kai mane atsimena, net jei painioja su kitais. Man vis tiek smagu.

Jei galėtumėte pasirinkti vieną supergalią, kokiu superherojumi norėtumėte būti?

Norėčiau būti savo vaikystės superherojumi, jam ir nereikėtų didelio įdirbio, – Karlsonu, kuris gyvena ant stogo. Jam nereikia mokėti už šilumą, stogą, šiukšlių išvežimą ir kiekvieną vakarą jis galėtų įskristi pas praradusius viltį žmones, neturinčių svajonių, tačiau nesuvalgytų jų uogienių ar dešrų, o kažką atneštų ir padėtų.

Asmeninio archyvo nuotr. / V. Trečiokaitė-Mičiulienė

Iš kur semiatės kūrybinio įkvėpimo? Kas jus pačią prajuokina?

Tai, ką aš matau aplink save ir yra mano įkvėpimas. Aš labai džiaugiuosi, jog gyvenu tame miestelyje, kuriame ir užaugau nuo 2 metų. Mano Subačius – visų kūrybinių minčių generatorius. Dideliame mieste labai keistai jaučiuosi, tarsi posakyje: „Per medžius nesimato miško“. Taip ir dideliame mieste per žmones nematau žmogaus.

Nedideliame miestelyje turiu laiko susitikti su žmogumi, pasikalbėti, išgirsti, išklausyti. Išeidama duonos pirkti galiu grįžti po poros valandų visai pamiršusi, ko aš buvau išėjusi, nes man labai rūpi tie žmonės, kuriuos aš sutinku. Iš tų paprastų žmogiškų istorijų visada atsiranda kokia nors mane labai džiuginanti istorija ir būtinai ja dalinuosi scenoje su savo žiūrovais. Manojo Subačiaus žmonės dažnai atpažintų save mano atliekamuose vaidmenyse. Nedidelis Subačiaus miestelis – nuostabus teatras, kuriame tragedija persipina su komedija, bet aš linkusi labiau pastebėti komiškus dalykus.

Ką šiuo metu veikiate? Kokie kūrybiniai planai artimiausioje ateityje?

Turiu veiklos apsčiai. Dalyvauju keliuose socialiniuose projektuose, nukreiptuose prieš smurtautojus – važinėju po Lietuva su žymiais žmonėmis ir kalbuosi su moterimis, kurios nežino kaip kovoti su smurtu ir kaip išeiti iš sunkios padėties.

Taip pat dalyvauju kitame švietimo projekte prieš patyčias mokyklose ir gimnazijose. Aš kaip vaikas, kuris vaikystėje patyręs labai daug patyčių, galiu papasakoti kaip reikia išlipti iš tos padėties, kuri vaikams atrodo be išeities. Viskas įmanoma, reikia tiktai žinoti. Labai džiaugiuosi šiais projektais.

Kalbant apie kūrybą, pilnėja mano būsimos knygos puslapiai. Norėčiau išleisti knygą apie mane supančio pasaulio supratimą.

Kaip aktorė dalyvauju LRT televizijos projekte „Editos šou“, kuriame kuriu juokingus vaizdelius.

Turiu daug renginių. Esu „Panevėžio kelių“ veidas – kelio moteris Stefutė. Tvarkau Lietuvos kelius, kad grįžę emigrantai galėtų džiaugtis tiesiais ir neduobėtais keliais.

Žodžiu, veiklos turiu daug, o kalbant apie ateities planus, sąžiningai daug kuriu. Nenoriu visko atskleisti, nes dažnai papasakoti planai neįvyksta. Kai jau viskas pradės veikti, tada ir informuosiu.

Viena didžiausių Lietuvos problemų – tautos išsivaikščiojimas. Dėl emigracijos netekome trečdalio Lietuvos gyventojų. Ar emigracijos priežastys vien tik ekonominės/politinės, ar vis tik esame „nerami“, savo potencialo ieškanti ir jį geriausiai užsienyje atskleidžianti tauta? Ko palinkėtumėte iš Lietuvos emigravusiems ir svetur savo gyvenimą susikūrusiems žmonėms?

Niekada negalvojau, kad emigracija palies mūsų šeimą. Kažkada mano mamos brolis, išvežtas į Magadaną Sibire, buvo labai skaudi šeimos žaizda. Aš atsimenu tą skausmą, kai artimas žmogus yra toli ir jo buvimas baisioje vietoje palietė visus šeimos narius. Aš galvojau, jog mano šeima bus šalia manęs, tačiau kada mano vyresnėlis sūnus, kurį kaip ir kitą sūnų auginau patriotu, pasirinko išvykti gyventi į Angliją, aš pasijutau tarsi būčiau išdavusi savo principus.

Teisybė, kai sakoma, jog namai – tai ne konkreti vieta, o ten, kur tavo širdis dainuoja ir džiaugiasi. Aš esu už tai, kad žmonės išvažiuotų ir galėtų pasikrauti potencialo, žinių, informacijos, po to jie anksčiau ar vėliau vis tiek sugrįžta, kaip išskridę paukščiai. Kartais reikia išeiti, kad galėtum pajusti sugrįžimo džiaugsmą. Aš iš tikrųjų tikiu, kad mano sūnus sugrįš, bet jis prieš tai dar apkeliaus pusę pasaulio. Jis sugrįš kitoks, pilnas gražių idėjų.

Neseniai buvau Kipre, kur susitikau su lietuviais. Lietuvis visur yra lietuvis ir visai neturi reikšmės, kur jis gyvena. Esu dažnas svečias Londone gyvenančių draugų Jolantos ir Manto Vyganto, kuriuos suvedė emigracija, namuose.

Asmeninio archyvo nuotr. / Jolanta ir Mantas Vygantas

Su didžiausiu džiaugsmu pranešu, jog atvykstu į Angliją, kad susitikčiau su tais, kurie čia būna, kurių aš nepažįstų, tačiau pasiilgstu.

Kviečiu jus visus į pasimatymą spalio 27 d. 20.00 val. Londono restorane „Smiltė“ (627-629 Lea Bridge Road , London E10 6AJ), spalio 28 d. 20.00 val. Ipswicho bare „The Magpie Pub“ (Norwich Road, Suffolk Coastal IP14 5JY), o paskutinis pasimatymas įvyks spalio 29 d. 18.00 val. Londono restorane „Juoda Balta“ (Unit 2, Jenkins lane, Barking , London IG11 0AD). Daugiau apie šiuos renginius galite sužinoti čia: http://www.anglija.today/lietuviski-renginiai/.

Organizatorių nuotr. / V. Mičiulienė

Programa bus nerealiai smagia helovinine tematika, kai mes galime tapti tuo, kuo norime, arba apskritai tuo, kuo mes esame, turiu omenyje būtent moteris. Mes galim būti raganos, kuo mus kaltina, ir tuo didžiuotis. Programoje bus labai daug nerealių dalykų – koncertuos Mantas Vygantas ir Jolanta su jų puikiomis dainomis. Kartu šoksime, dainuosime, o aš išaiškinsiu visas tiesas, kad moteris – pats nuostabiausias dalykas pasaulyje. Iki pasimatymo – mylim, laukiam, ateikite pas mus ir išgirskite, kad viskas pasaulyje bus labai labai gerai.

Dėkojame už pokalbį!




Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!