Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Fotografas Andrius Dambrauskas: formulės, kaip nueiti karjeros kelią, nėra – tiesiog eini ir darai Interviu

Fotografija Andriui Dambrauskui yra ypač artima – menininkas fotoaparatą į rankas pirmą kartą paėmė prieš bene 20 metų. Jau dvyliktus gyvenimo metus Anglijoje skaičiuojantis vyras nuotraukose įamžina beveik viską – pradedant daiktais, baigiant vestuvėmis. „Fotografija leidžia ypatingus momentus pasiimti su savimi ir neštis toliau”, - tikina jis. Apie aistrą fotografijai, sunkiai eitą karjeros kelią ir stiprų baimės jausmą sužadinusią fotosesiją – interviu ANGLIJA.today skaitytojams.

Asmeninio albumo nuotr./ Andrius Dambrauskas
Asmeninio albumo nuotr./ Andrius Dambrauskas

Kada pirmą kartą į rankas paėmėte fotoaparatą?

Bijau pameluoti, bet tikriausiai pirmą kartą susipažinau su fotoaparatu būdamas 12-os ar 13-os metų. Ši avantiūra truko kelerius metus, bet paskuj palikau tai pavėsyje. Fotografuodavau, tačiau vien tik savo malonumui su maža muiline.

Pirmą kartą pradėjau profesonaliai naudoti fotoaparatą, ko gero, prieš 10 metų. Buvo periodas, kai fotografuodavau ir visi sakydavo: „Andriau, daryk ką nors. Tau gerai sekasi!” Tuomet atsirado dar didesnis drive’as stengtis ir mokytis dirbti su nuotraukų redagavimo programomis.

portfolioA nuotr./ Vestuvių fotografija

Taip jau gavosi, kad vieną dieną, rodos 2008 metais, grįžau po kelionių ir pradėjau galvoti, kad reikia stumti šitą reikalą į priekį. Taigi netrukus pradėjau dirbti studijoje asistentu. Sekėsi neblogai ir po kurio laiko jau turėjau savo asmeninį asistentą.

Kuo jus sužavėjo fotografija?

Gyvenimas bėga žmogui prieš akis. 25 kadrai per sekundę. Fotografija sugeba išskirti vieną kadrą iš visos esybės ir sustabdyti momentą.

Esu matęs kelias nuotraukas, kurias net ir dabar prisiminus, mane nukrečia šiurpas. Žinau, kad nuotrauka gali palikti didesnį įspūdį nei bet kuris filmas arba bet koks gyvai matytas įvykis. Tuo mane fotografija ir sužavėjo.

Kartais fotografija yra tiesiog estetika – gražios moterys su gražiu makiažu. Tačiau kitais atvejais nuotraukos sugeba papasakoti istoriją.

Žmonės sako, kad ypatingais momentais reikia būti „čia ir dabar”. Ar jums neatrodo, kad stebėdamas pro objektyvą kartais prarandate svarbias akimirkas?

Aš manau, kad yra atvirkščiai. Fotografija leidžia ypatingus momentus pasiimti su savimi ir neštis toliau. Žinoma, jie ateina ir praeina. Praeities negrąžinsi, tačiau po 20 metų gali pasižiūrėti į nuotrauką ir pagalvoti: „Čia tai buvo jėga!”

Kai turi tą momentą su savimi, jis tampa dar stipresnis.

Jūsų darbai yra labai įvariapusiški. Fotografuojate modelius, daiktus, vestuves. Užsiimate gatvės fotografija. Gal galėtumėte išskirti tai, ką fotografuoti mėgstate labiausiai?

Mėgstu gatvės fotografiją, daryti portretus, fotografuoti neįprastus dalykus.

Žinoma, kartais turi fotografuoti tai, ką reikia. Tarkime, vestuvės yra mano duona ir druska. Į tą šulinį dažnai spjaunu, bet dažniausiai iš jo tenka atsigerti.

Tačiau savaitgaliui atėjus, pasiimu savo seną, priešistorinį „Mamiya“ ir einu fotografuoti į laukus, nors ir žinau, kad už tas nuotraukas negausiu nė cento.

portfolioA nuotr./ Batai

Fotografija laikui bėgant labai pažengė. Anksčiau norint padaryti vieną nuotrauką reikėdavo gerokai pasukti galvą, o šiais laikais skaitmeninė fotografija leidžia pridaryti jų begalę ir išsirinkti geriausią. Kaip manote, kada fotografija buvo vertingesnė?

Manau, kad dabar. Žinoma, tai yra dvi labai skirtingos fotografijos pusės. Aš asmeniškai užsiimu tiek skaitmenine, tiek juostine fotografija. Tačiau manau, kad skaitmeninė fotografija greitai ir smarkiai pajudina reikalus į priekį.

Įsivaizduokite žmones, kurie prieš 100 metų išradinėjo juosteles. Jie turbūt tik svajojo apie tokį momentą, kai galės paimti fotoaparatą ir daryti nuotraukas, nesukdami galvos apie ryškalus, tamsų kambarį ir kitus dalykus.

Kai kurie juosteles naudojantys fotografai galvoja, kad skaitmeninė fotografija yra sukčiavimas – pyškini negalvodamas, o paskui žiūri, kas gavosi. Kitą vertus, man atrodo, kad taip galima greičiau įgyti įgūdžių.

Kaip manote, kokios nuotraukos yra geresnės – natūralios ar redaguotos?

Iš profesonialios pusės nuotraukų redagavimas šiais laikais yra neišvengiamas. Tai yra darbo įrankis. Padaryta nuotrauka dar nėra galutinis produktas.

Žinoma, nieko gero, jeigu merginos „išsitrina“ visus spuogus, visiškai pakeičia savo išvaizdą, o pamatęs jas gyvai galvoji, kad tai yra visai kiti žmonės. Mano manymu, šiais atvejais nuotraukų redagavimas yra naudojamas netinkamai.

portfolioA nuotr./ Portretas

Gal teko dalyvauti kokiuose nors įdomiuose projektuose?

Teko turėti visokių įdomių darbų. Turėjau galimybę paskraidyti šen bei ten - tai į Kanadą, tai į Kairą.

Su geru draugu, kuris yra aktorius, ateityje norime surengti pasirodymą, kuriame ant scenos vienu metu būtų sujungta fotografija ir vaidyba. Tai gali skambėti sudėtingai, tačiau pasirodymas būtų susijęs su socialiniais tinklais.

Socialiniuose tinkluose visi žmonės atrodo labai laimingi – draugai, vakarėliai ir panašiai. Tačiau realybė kartais būna kitokia – žmonės būna liūdni, kai kurie serga depresija.

Taigi šio pasirodymo idėja būtų tokia, kad mano draugas vaidintų depresuotą žmogų, o aš jį fotografuočiau ir tuomet parodytumėme kitą gyvenimo liniją drauge su padarytomis nuotraukomis. Kol kas tai tėra tik planas, tačiau tikimės, kad pavyks jį įgyvendinti.

Taip pat dalyvavau labai šauniame projekte Indijoje. Turėjome sukurti internetinį tinklalapį vaikų namams. Dirbau ten savo noru, už dyką, tačiau sutikau labai daug šaunių žmonių. Galų gale, sukūrėme labai fainą puslapį ir surinkome daug pinigų. Ten aš prabuvau 4 savaites.

portfolioA nuotr./ Vestuvių fotografija

Papasakokite apie įsimintiniausią darytą fotosesiją.

Kaire fotografavau vienos mišrios poros vestuves. Viskas vyko 4 val. ryto Tahrir aikštėje, praėjus maždaug pusei metų po Hosni Mubarako nuvertimo. Jaunikis buvo vienas iš šios revoliucijos iniciatorių, taigi jam žūtbūt reikėjo nusifotografuoti su žmona prie sudeginto Parlamento.

Vos ten atvažiavus, išlipus iš automobilio ir išsitraukus fotoaparatą, pajutau kažkokį sujudimą. Iš visų pusių mane apsupo būrelis nepatenkintų žmonių. Pasirodo, ten buvo susirinkę Mubarako palaikytojai.

Vienas jų iš rankų bandė išplėšti fotoaparatą. Kažkaip išsilaisvinęs, nubėgau į automobilį ir užtrenkiau duris, tačiau šie apsupo transporto priemonę ir pradėjo kažką arabiškai rėkti.

Tuo metu buvau labai išsigandęs, galvojau, jog atėjo galas. Nežinau, kiek visa tai truko – 20 sekundžių ar 20 minučių. Galų gale, visiems pavyko įsisprausti į automobilį ir tučtuojau iš ten sprukome.

Kaip iš mėgėjo fotografo tapote profesonalu? Koks buvo jūsų karjeros kelias?

Man atrodo, kad vis dar einu tuo keliu. Tai yra kelias į žvaigždes, kuriuo gali eiti, eiti ir eiti.

Kai pradėjau dirbti asistentu studijoje, už darbą man niekas nemokėjo. Tačiau paskui jie pamatė, kad moku naudotis su fotoaparatu ir po truputį pradėjo siūlyti darbus. Prisimenu, kai pirmą kartą gavau 50 svarų. Tai buvo pirmieji pinigai, kuriuos uždirbau fotografuodamas. Gavus juos, atsirado apetitas.

Formulės, kaip nueiti karjeros kelią, nėra - tiesiog eini ir darai. Tai priklauso nuo daug ko - charakterio savybių, pažįstamų rato, įgūdžių bei sugebėjimų.

Vis dėlto, galiu pasakyti, kad tas kelias nebuvo rožėmis klotas. Kelerius metus vos galą su galu suduriau. Tačiau vistiek eidavau ir fotografuodavau. Dirbdavau visokius darbus - kai kuriuos už dyką, kai kuriuos už 50 svarų, kai kuriuos už 1,500.

Ir dabar kartais būna, kad pora savaičių darbo nėra. O kartais per dieną turiu net tris fotosesijas.

portfolioA nuotr./ Portretas

Ar Londonas, jūsų manymu, yra tinkamas miestas būti fotografu?

Vienas, ko gero, geriausių, bet konkurencija čia yra didelė. Tačiau tai nėra blogai. Konkurencija skatina kokybę. Kartais pasižiūri aplink ir kas antras yra menininkas - tapytojas, aktorius, muzikantas, fotografas. Tuomet galvoji: „Čia yra ką veikti, šitame katile reikės už save kovoti.“ Tačiau taip pat yra ir bet kur kitur.

Fotografuojate vestuvės tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje. Ar labai skiriasi publika?

Lietuviai yra šiek tiek šaltesni, todėl užtrunka laiko, kol visi atsipalaiduoja. Tuo tarpu, su ispanais ir portugalais dirbti yra lengviau – jie yra drąsesni, daugiau linkę bendrauti bei šypsotis ir lengviau priima žmones.

Papasakokite apie savo ateities planus.

Šią vasarą su savo sužadėtine vyksime į Lietuvą ir ten susituoksime. Manau, kad paskuj kuriam laikui grįšime atgal į Angliją. Vis dėlto, dažnai pagalvojame apie gimtinę – norėtumėme ateityje ten gyventi. Taip pat mąstome apie studijos atidarymą ir turime kitų planų.

Fotografo Andriaus Dambrausko nuotraukas galite pamatyti puslapyje portfolioa.com.



Komentarai



Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!