Pinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.ukPinigai.co.uk

Evangelikų pastoriaus Jevgenijaus Jakuševo istorija: nuo narkotikų liūno vaikystėje iki karo zonos Ukrainoje Interviu

Londone misionierišką veiklą vykdantis Tarptautinės krikščionių tikėjimo bažnyčios (evangelikų) pastorius Jevgenijus Jakuševas įsitikinęs, kad tikintiems Dievą žmonėms lengviau gyventi, o netikintiems pastorius tiesiog pataria išbandyti Dievą. J. Jakuševas tiki, kad Dievas yra labai nuoširdus kiekvieno žmogaus atžvilgiu – su nuoširdžiais žmonėmis Dievas elgiasi nuoširdžiai, su veidmainiais – pagal jų poelgius. Pastorius J. Jakuševas ANGLIJA.today papasakojo apie sunkią gyvenimo patirtį, įnikimą į nusikaltimų ir narkotikų liūną, o vėliau – visame pasaulyje vykdytą misionierišką veiklą bei išdėstė savo nuomonę Ukrainoje vykstančio karinio konflikto klausimu. 

Asmeninio archyvo nuotr. / Jevgenijus Jakuševas (kairėje) ir Genadijus Mochnenko
Asmeninio archyvo nuotr. / Jevgenijus Jakuševas (kairėje) ir Genadijus Mochnenko

Kaip įtikėjote?

1992 metų balandį įtikėjau Dievą. Tapau tikinčiuoju, nes mano gyvenimas pasiekė kritinę ribą, sakyčiau – akligatvį. Man tada buvo 16 metų ir, atvirai kalbant, aš jau mąsčiau apie savižudybę. Iki savo 16-ojo gimtadienio aš buvau daug ką išbandęs – nuo 11 metų vartojau narkotikus, bendravau su daug vyresniais už save žmonėmis, man buvo neįdomu draugauti su bendraamžiais, su vyresniais draugais vogėme ir plėšikavome. Mano bendraamžių tėvai drausdavo savo vaikams bendrauti su manimi, nes matė, kad jų vaikams darau blogą įtaką. Bendraamžių tėvai tiesiog išvarydavo mane iš savo namų. Man tikrai buvo labai bloga, tad mano mama pasiūlė apsilankyti bažnyčioje. Kaip tik tuo metu, žlugus Sovietų Sąjungai, į Ukrainą atvažiavo labai daug evangelikų misionierių iš Anglijos, JAV, Švedijos ir kitų šalių. Mano mama pati pradėjo lankyti Mariupolio mieste buvusią evangelikų bažnyčią. Jai labai patiko šios bažnyčios religinės apeigos, giedantis jaunimas ir kiti dalykai. Mama mane paragino apsilankyti šioje bažnyčioje, tačiau iš pradžių aš kategoriškai atsisakiau, teigdamas, kad tai sekta, kad mes esame stačiatikiai. Namuose visada gulėjo Bibliją, kurią aš slapčiomis paskaitydavau, kai mamos nebūdavo namuose. Pagaliau, po ilgų mamos įtikinėjimų apsilankyti bažnyčioje, aš pasidaviau – pažadėjau, kad vieną kartą nueisiu pasižiūrėti, kas gi ten vyksta, su sąlyga, kad mama mane paliks ramybėje ir daugiau nebekalbės apie bažnyčią. Būtent pirmojo apsilankymo bažnyčioje metu pajutau, kad mano dvasią palytėjo Dievas. Išgirdau vidinį balsą, kuris sakė, kad tikėjimas man padės, kad tai yra mano ateitis. Tą naktį pasijutau labai blogai – tarsi išvydau regėjimą: Dievą ir Šėtoną, šviesą ir tamsą, gėrį ir blogį. Būtent tą akimirką supratau, kad ligi tol gyvenau be Dievo. Iki tol, kai eidavau vogti su draugais, maniau, kad užtenka persižegnoti, pasakyti: „Dieve saugok mus“ ir jis bus su mumis. Po matyto regėjimo supratau, kad esu bedievis. Būtent tą akimirką įtikėjau, nusprendžiau atgailauti, prašyti Dievo atleidimo už savo nuodėmes. Per atgailą pasijutau lyg iš naujo gimęs – nuo mano pečių nukrito didelė našta.

Kodėl pasirinkote protestantų bažnyčią?

Aš nesirinkau konkrečios bažnyčios, tiesiog ieškojau Dievo. Esu buvęs stačiatikių cerkvėse, tačiau Dievo prisilietimą pajutau tik evangelikų bažnyčioje. Evangelikų bažnyčioje žmones mokomi Dievo žodžio, aiškinamos Biblijos tiesos ir Jėzaus Kristaus mokymas. Stačiatikių cerkvėje vyksta tik liturginės apeigos – žmonės ateina, uždega žvakeles, išklauso mišias senąja slavų kalba, kurios daugelis nesupranta, ir tuo viskas baigiasi. 

Kaip tapote pastoriumi?

Kai pradėjau lankytis evangelikų bažnyčioje supratau, kad mano pašaukimas yra būti misionieriumi. Manau, kad norint tapti pastoriumi ar bet kokiu kitu bažnyčios tarnu, pirmiausiai turi labai nuoširdžiai tikėti. Jei bažnyčios tarnas savo širdyje neturės tikėjimo, tai jo pareigos bus tik privalomas darbas ir nieko daugiau. Prieš tapdamas pastoriumi, aš mokiausi du metus Ukrainos Biblijos institute, kur įgijau misionieriaus specialybę. Ten pat susipažinau ir su savo būsima žmona. 

Evangelikų misionieriai veikė Mariupolio, Berdiansko, Jeisko, Taganrogo apylinkėse, kur steigėme evangelikų bažnyčias. 1998 metais išvykau į Argentiną, tenai irgi padėjau įsteigti evangelikų bažnyčia. Argentinoje išbuvau keturis metus. 2002 metais atvykau į Angliją. Šiuo metu turime įsteigę bažnyčią Bristolyje, turime draugų Glazge, Edinburge. Jėzus Kristus savo apaštalams liepė keliauti po visą pasaulį ir skleisti evangeliją – toks yra tikrasis bažnyčios pašaukimas. Manau, kad jeigu 1992-aisiais evangelikų misionieriai nebūtų atvykę į Ukrainą, manęs jau nebūtų šiame pasaulyje – būčiau miręs nuo kvaišalų arba kalėjime.

Ar mąstėte, kodėl krikščioniškoje maldoje „Tėve mūsų“ yra tokie žodžiai „Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“. Ar tikrai žmonės nori žinoti Dievo valią? Kai kurie žmonės bando suprasti Dievo valios reikšmę savo gyvenime. Aš asmeniškai manau, kad pažinau Dievo valią, kuri nurodė man savo gyvenimą skirti misionieriškai veiklai. Patikėkite, labai lengva gyventi, kai žinote ko iš tavęs nori Dievas, – Dievą tikintys žmonės pasitiki savimi ir drąsiai sutinka visus sunkumus, kuriuos vertina kaip Dievo siųstus išbandymus. Gyvenimas, kuriame yra Dievas, turi labai daug privalumų, tik reikia suprasti, kad Dievas nėra žmogaus priešas, o mylintis tėvas.

Papasakokite plačiau apie savo misionierišką veiklą. Jūs buvote Argentinoje, Afrikos šalyse, Indijoje. Šiuolaikiniame pasaulyje liko mažai civilizacijos nepaliestų kampelių, kuriuose gyventų laukinės gentys, daug žmonių gali naudotis internetu, mobiliaisiais telefonais, žiūrėti televiziją bei gauti informaciją kitais prieinamais būdais. Atrodytų, kad šiais globalizacijos ir naujųjų technologijų laikais misionieriška veikla yra ne tokia prasminga kaip anksčiau?

Netgi šiais laikais Argentinoje, į kurią vėl vyksime šių metų spalį, yra tokių vietų, indėnų genčių teritorijose, kuriose nėra mobiliojo ryšio. Šių teritorijų gyventojai atkirsti nuo viso pasaulio, ten trūksta vandens, ten reikia daryti vandens gręžinius, padėti žmonėms parsigabenti geriamąjį vandenį. Tokiose vietose evangelijos skleidimas būtinas. Kalbant apie socialinius skirtumus tarp Argentinos, Jungtinės Karalystės, Indijos ir Afrikos gyventojų, be abejo, skirtumai yra labai pastebimi. Pamatęs tuos socialinius skirtumus, imi suprasti jų priežastį. Tarkime, Indijos gyventojai tiki 3 milijonais dievų ir jiems yra labai sunku. Indai yra labai linkę ką nors garbinti. Jei parodysi jiems kokį objektą ir pasakysi, kad tai yra dievas, jie ir garbins šį objektą kaip dievą. Žmonės yra neišsilavinę, neraštingi. Netikrais dievais tikinčius žmones būtina supažindinti su Kristumi, gydančiu ligonius, atsakančiu į maldas, darančiu stebuklus. Indijoje, kaip ir kitose šalyse, padėjome statyti naujas bažnyčias, maitinti vietinius gyventojus. Indija be galo didelė ir įvairi šalis – kai kuriose Indijos valstijose krikščionys yra persekiojami, kitose  gyvena laisvai. Mano turimais statistiniais duomenimis, vien 2014 metais visame pasaulyje buvo nužudyta daugiau kaip 70 000 krikščionių.

Vykdant misionierišką veiklą manęs nedomina didžiųjų miestų gyventojai, aš dažniausiai vykstu į kaimus, kur vyrauja skurdas ir sunku gyventi. Mes sunkiai gyvenantiems žmonėms parodome kur ir kaip ieškoti atsakymų, tačiau atsakymus turi rasti patys žmonės. Aš galiu užjausti kenčiančius žmones, tačiau tikrąją paguodą gali suteikti tik Jėzus Kristus. Tas pats ir Afrikoje. Teko lankytis Pietų Afrikos George mieste. Šis miestas padalintas į dvi dalis – turtingai gyvenančių baltųjų ir skurdžiai gyvenančių juodaodžių rajonus. Aš su kitais evangelikų misionieriais vykdžiau veiklą skurdžiai gyvenančių juodaodžių rajone. Vargingai gyvenantys žmonės lengviau priima evangelijos skleidimą kai mato, kad savaitei ar dviem atvažiavę misionieriai gyvena kartu su jais, atiduoda dalį savo gyvenimo tam skurdžiam žemės lopinėliui, nuoširdžiai rūpinasi vietiniais gyventojais. Afrikoje padėjome pastatyti protestantišką bažnyčią, kurios pastorius Michael‘as kasdien maitina virš 60 vaikų. Šiuo metu Argentinoje mūsų pastorius Dmitrijus užsiima reabilitacinio centro buvusiems kaliniams statybomis. Pastebėjome, kad Argentinos kalėjimuose mūsų bažnyčios mišiose dalyvavę kaliniai, grįžę į laisvę, linkę mažiau nusikalsti nei tie, kurie mišiose nedalyvaudavo. Mūsų bažnyčia išpirko žemės sklypą, paklojome būsimo reabilitacijos centro pamatus. Reabilitacijos centre įrengsime kepyklą, joje buvusius kalinius mokysime kepėjo amato, buvę kaliniai gamins produkciją, kurią pardavę patys save išsilaikys, o pats centras bus skirtas būsimų misionierių rengimui.

Papasakokite plačiau apie Tarptautinės krikščionių tikėjimo bažnyčios veiklą Anglijoje. Kaip jums po vienu stogu pavyksta suvienyti labai skirtingų kultūrų žmones: ukrainiečius, lietuvius, latvius, estus, kazachus, rusus, baltarusius, bulgarus, lenkus, ispanus, anglus ir kitus?

Ir vėl turim suprasti, kad žmonės eina ne į konkrečią bažnyčią, bet ieško Dievo. Jei žmonės pas mus ateina, vadinasi, jie mūsų bažnyčioje gauna dvasinį peną, padedantį jiems gyventi. Kitas dalykas, kad daug žmonių atvykę į Jungtinę Karalystę, puola ieškoti pagalbos bei paramos. Paramos ieškantys žmonės dažniausiai kreipiasi į bažnyčią. Mes padedame kuo tik galime tokiems žmonėms – tiek informacija, tiek praktiškai, kiek tai įmanoma. Aš kaip ICCF pastorius nesiekiu suburti rusakalbių tikinčiųjų bendruomenės, mūsų bažnyčia yra tarptautinė. Mišios vyksta rusų kalba, verčiant į anglų kalbą. Tiesa, mūsų bažnyčios tikinčiųjų bendruomenė yra nedidelė, šiuo metu siekia apie 50 žmonių, nuolat vyksta intensyvi rotacija – vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja.

Ką galėtumėte patarti netikinčiam žmogui?

Statistiškai, apie 70 proc. žmonių įtiki Dievą, kai pajaučia poreikį. Kai kuriuos žmonės kamuoja finansinės problemos, kai kuriuos ligos, neduoda ramybės artimus žmonės ištikusios nelaimės – įtikėjimo priežastys gali būti įvairios. Aš žinau, kad Dievas yra labai nuoširdus kiekvieno žmogaus atžvilgiu – su nuoširdžiais žmonėmis Dievas elgiasi nuoširdžiai, su veidmainiais – pagal jų poelgius. Netikintiems žmonėms galiu tik patarti: išbandykite Dievą. Aš negaliu įrodyti, kad Dievas teisus – jūs patys tuo įsitikinsite, tiesiog išbandykite jį. Kiekvienam tėvui yra įdomu kai jo vaikai meta jam iššūkį – tėvas turi progą atskleisti vaikams save, kad vaikai juo labiau pasitikėtų, kad taptų atviresni. Lygiai tas pats galioja ir žmonių santykiuose su Dievu, tačiau, išbandydami Dievą, darykite tai nuoširdžiai. Pradėkite melstis, paprašykite Dievo kokio nors dalyko ir pastebėsite kaip keičiasi jūsų gyvenimas. Taip pat būtinai įsigykite Bibliją, nes neįmanoma sužinoti apie Dievą iš kokių nors žurnalų, o tik iš paties Dievo žodžio – Biblijos. Pamenu, dar sovietmečiu, kai man buvo gal 8 ar 10 metų, mano mama, kuri dirbo gamykloje prie tekinimo staklių ir per mėnesį uždirbdavo 120 rublių, turguje, slapčia už visą algą rublių nusipirko kišeninę Bibliją. Ačiū Dievui, kad ji savo laiku sumokėjo tą didelę kainą. Visoms krikščionių bažnyčioms, stačiatikių, katalikų, protestantų ir kitoms, Biblija yra ta pati. Biblija moko žmogų Dievą vertinti nevartotojiškai – jei jūsų maldos buvo išklausytos, jauskitės dėkingi.

Minėjote, kad esate kilęs iš Mariupolio (Ukrainos). Kaip jūs vertinate Ukrainos karinį konfliktą su Rusijos remiamais separatistais?

Į gyvenimą galima žvelgti įvairiai – galima žiūrėti iš viršaus, kaip to moko mus Dievas, o galima žiūrėti iš apačios, tačiau iš apačios žvelgti į gyvenimą yra baisu.

Kas gi vyksta Ukrainoje? Pavyzdžiui, Tareze (Donecko apskrityje) rusų kazokai iš mūsų (evangelikų) atėmė bažnyčios pastatą, kurį statėme savo rankomis. Tai įvyko praėjusių metų gegužę ir birželį. Tiesa, iš bažnyčios leido išsinešti visus daiktus, tačiau pačią bažnyčią pavertė kareivinėmis. Bažnyčią konfiskavo neva todėl, kad mes esame sektantai, o toje žemėje galės būti tik rusiškos, stačiatikių cerkvės. Daug mano draugų, protestantų pastorių išvyko iš konfliktinių Ukrainos zonų, kai kurie liko ir iki šiol tarnauja tikintiesiems. Praėjusią vasarą su kolega, pastoriumi Genadijumi Mochnenko, auginančiu 32 įvaikintus vaikus, lankėmės Mariupolyje, tenai kasėme apkasus, ruošiantis separatistų puolimui. Šiuo metu faktiškai visi protestantų pastoriai remia Ukrainos vientisumą ir valstybingumą. Praėjusių metų gegužę teko stebėti visišką anarchiją vadinamosios Donecko Liaudies Respublikos kontroliuojamame mieste – žmonės gatvėse plėšė bankomatus, mieste klestėjo banditizmas, kol neapsikentę miesto gyventojai sukilo ir išvarė grobikus iš miesto (Donecko Liaudies Respublika – teroristinė organizacija, veikianti Donecko srityje ir kontroliuojanti dalį jos teritorijų. Tose teritorijose paskelbė respubliką, kurios nepripažįsta tarptautinė bendruomenė. Ji ribojasi su Ukraina, Rusija ir Luhansko Liaudies Respublika. Donecko Liaudies Respublikai humanitarinę ir karinę pagalbą teikia Rusijos Federacija. DLR priklauso Novorusijos Federacijai. Po Krymo krizės, 2014 m. balandžio 7 d. separatistai okupavo Donecko srities administracinį pastatą ir paskelbė nepriklausomybę nuo Ukrainos. 2014 m. gegužės 11 d. separatistai surengė referendumą dėl nepriklausomybės. Nuo gegužės 16 d. Ukraina šią respubliką laiko teroristine. 2014 m. birželio 27 d. Donecko Liaudies Respubliką pripažino vienintelė užsienio valstybė – Pietų Osetija.Red. past.).

Mes meldžiamės, kiek galime padedame Ukrainos žmonėms siųsdami labdarą. Su mūsų bažnyčia bendradarbiauja britų protestantiškos bažnyčios, kurios irgi padeda rinkti labdarą karo nuniokotos Ukrainos žmonėms.  

Per pastaruosius 25 metus Ukraina patyrė tikrą krikščioniškąjį prabudimą. Ukrainoje vykstantį konfliktą aš suprantu kaip tam tikrą Dievo numatytą tikslą tiek Ukrainai, tiek Rusijai. Vykstantis karinis konfliktas skatina žmones atrasti tikėjimą, – pavyzdžiui, Donecke vykstant bombardavimui protestantų pastoriai maitina ir padeda žmonėms. Šiuo metu viename Donecko pastate susibūrė 150 kurčnebylių, kuriems padeda protestantų pastoriai. Aš neturiu tikslių atsakymų dėl vykstančio karo, tačiau esu įsitikinęs, kad šiame brolžudiškame kare Šėtonas nori supjudyti ukrainiečius, rusus ir baltarusius. Kita vertus, šiame beprasmiame, žmonių manipuliuojamame kare Ukraina skausmingai išsiskiria su savo sovietine praeitimi, žmonių mąstymas keičiasi į gerą. Prieš 25 metus Ukraina geografiškai atskilo nuo Sovietų Sąjungos, o dabartiniame kare Sovietų Sąjunga miršta žmonių viduje. Tikiu, jog tas karas greitai pasibaigs.   



Komentarai



Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!