Skelbimai

Birutė Jakučionytė apie lietuvių tautos tragizmą, antrąją savo knygą ir vaikų auklėjimą (2)

Jei reiktų šios savaitės pašnekovę pristatyti vienu žodžiu – tai būtų: kūrėja. Kūrėja ketvirtus metus gyvena Anglijoje ir augina keturis vaikus. Į Lietuvą ji grįžti nebenori. “Gyvendama Anglijoje žinau, kad galiu išlaikyti save ir savo vaikus, apmokėti visas sąskaitas. Lietuvoje nesijaučiau tokia rami ir atsipalaidavusi”, – sako projektų „Kamštelių vajus”, „Ekodaiktai.lt" ir kt. organizatorė ir sumanytoja, dviejų knygų autorė, garso terapijos seansų “Gongų maudynės” organizatorė ir gongų meistrė, verslininkė Birutė Jakučionytė. Interviu apie emigrantus, renginius, kūrybą ir vaikus.

Asmeninio archyvo nuotr. / Birutė Jakučionytė
Asmeninio archyvo nuotr. / Birutė Jakučionytė

Savo dienoraštyje įdomiai rašėte: “Nežinau, tikrai nežinau, kaip gyvena ir išgyvena žmonės Lietuvoje ir kada ta visa bomba sprogs. Kartais man atrodo, kad žmonėms Lietuvoje taip gyventi patinka, tarsi žaistų kažkokį „sado – mazo“ žaidimą. Juos dusina, bet jiems patinka būti dusinamiems. Nebandžiau, bet sako, kad per seksualinius žaidimus smaugiant tikrai patiriamas malonumas”. Ar sutinkate, kad lietuvio mentalitete “užkoduotas” kančios  “malonumas”, užsispyrimas, juodo darbo “jėga” ir pesimizmas?

Taip, sutinku. Tai mūsų tautos, gyvenančios Europos kryžkelėje, tryptos, šaudytos, žudytos, apiplėštos, išprievartautos ir ištremtos tragizmas.

Laimė – reliatyvus dalykas. Tačiau vistiek paklausiu: kodėl lietuviai vis dar nelaimingiausių tautų statistikos viršūnėje? Kodėl nemokame būti laimingi?

Todėl, kad per daug laikosi įsikirtę seno, nebereikalingo, per daug prisirišę prie praeities ir materialumo, dėl to pačio visuotinio tautos tragizmo ir karta iš kartos paveldimo klaidingo suvokimo, kad dėl nesėkmingo gyvenimo kalti aplinkiniai, valdžia, sistema, oras, bet kas, tik ne pats.

Dauguma emigrantų į Lietuvą grįžti nebenori. Logiška: jiems geriau svetur. Vadinasi – jie laimingesni. Ar sutinkate, kad emigravę lietuviai – laimingesni, nei vargstantys tėvynėje?

Kažin ar kas darė kokius statistinius tyrimus, bet mano asmenine nuomone, tai taip, sutinku. Tačiau pažįstu ir labai daug laimingų žmonių gyvenčių Lietuvoje ir labai daug nelaimingų emigrantų.

Kuo jūs pati pasikeitėte (jūsų požiūris, stilius, pomėgiai) nuo persikėlimo į Angliją?

Pirmasis galvon šovęs pokytis: nebesvarbu kokį automobilį vairuoju, kokiam name gyvenu ir kaip atrodau. Lietuvoje absoliučiai gajus „Pagal kepurę sutinka...“ Aglijoje tai visai netinka, nes dažnai gali sutikti apdriskusį milijonierių.

Dar vienas svarbus dalykas, tai atsiradusi vidinė ramybė dėl išlikimo. Gyvendama Anglijoje žinau, kad galiu išlaikyti save ir savo vaikus, apmokėti visas sąskaitas. Gaila, tačiau Lietuvoje nesijaučiau tokia rami ir atsipalaidavusi. 

Asmeninio archyvo nuotr. / Birutė Jakučionytė

Ar pasikeitė jūsų požiūris į Lietuvą?

Manau, kad mano požiūris į Lietuvą nepasikeitė, nes iki šiol joje turiu daug reikalų ir besitęsiantį projektą „Kamštelių vajus“. Taip pat ten leidžiamos ir parduodamos mano knygos, o aš rūpinuosi pardavimais, organizuoju pristatymus. Prieš emigruodama labai aiškiai sau įsivardijau priežastis kodėl palieku savo gimtą šalį: medicinos ir švietimo sistemos trūkumai ar net beviltiškumas, korupcija, mokesčių dydis ir jokio palaikymo vienišoms motinoms, auginančioms mažamečius vaikus. Niekas per tris metus Lietuvoje šiuo klausimu nepasikeitė, sakyčiau, net kai kas pablogėjo, pvz.: valdžia sumąstė per prievartą skiepyti visus vaikus,  todėl ir mano požiūris liko tas pats.

Esate sakiusi, kad jūsų nuomone, emigracijoje gyvenantys lietuviai viens kito privengia. Kaip manote, kodėl? Ir ar pati noriai bendraujate su lietuviais?

Manau, kad visi lietuviai emigrantai turi savo nuomonę šiuo klausimu ir visi vieni kitų privengia. Nežinau, kodėl taip yra, bet naujas, tvirtas ir ilgametes draugystes užmegzti tikrai sunku. Kita vertus, nedraugauju su geriančiais, besikeikiančiais ir besimušančiais, nesvarbu, ar jie lietuviai ar ne. Labai daug kas būtent dėl svaiginimosi kultūros nenori bendrauti su savo tautiečiais.

Su normaliais, kažką pasiekusiais, verslaujančiais ar kažką kuriančiais lietuviačiais aš tikrai labai noriai bendrauju ir bendradarbiauju.

Kokiais principais, metodais auklėjate savo vaikus?

Manau, kad vaikai yra man lygūs, tik turi mažiau gyvenimiškos patirties, todėl jiems reikalingas mano palaikymas užaugti. Elgiuosi su vaikais taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi ir niekada nežadu to, ko negalėsiu įvykdyti, negąsdinu jų tuščiažodžiaudama apie bausmes ir esu atvira su savo jausmais ir išgyvenimais. 

Kaip visur spėjate? Turite auklę?

Dažnai nespėju, darau tik būtiniausius dalykus, smuklmenoms ir išbaigtumui palieku laiką senatvėje, kai vaikai bus užaugę. Tada turėsiu laiko skaityti knygas ir siuvinėti kryželiu. Auklės neturiu, bet turiu sesę, kuri man padeda.

Kaip teisingai parinkti mokyklą vaikui?

Manau, kad Londone kaip ir visoje Anglijoje, pagal savo norą sunku parinkti mokyklą – paprasčiau bus pasirinkti tinkamą gyvenamą vietą, kad joje būtų gerai įvertintos mokyklos ir mokyklos pasirinkimo klausimas išsispręs savaime. 

Patarkite, kaip lietuviui vaikui rasti bendrametį lietuvį draugą?

Vasaros stovyklos – manau, puiki proga susirasti bendraminčių lietuvaičių. Gal būt tam tinka ir šeštadieninės lietuvių mokyklos, bet mano vaikai tokios nelanko.

Daug metų organizuojate renginius šeimoms, vaikams ir mamos rankdarbių dirbtuves, kuriate įvairius rankdarbius. Kas šioje veikloje jums teikia didžiausią malonumą?

Rankdarbiai yra mano hobis, malonumas, meditacija ir atsipalaidavimas. Taip pat man labai patinka bendrauti su žmonėmis, todėl organizuodama rankdarbių dirbtuves ir renginius patenkinu net kelis savo poreikius.

Kur galima įsigyti jūsų sukurtų sapnų gaudyklių, paukščių, angelų?  

Internetinėje parduotuvėje “ecoethno.co.uk” taip pat Cosy Café Ardingly ir labai greitai The Old Bank Café, East Grinstead, West Sussex.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ką patartumėte auksarankėms, kur Londone geriausia parduoti savo meno kūrinius?

Su rankdarbių pardavimu esu nuėjusi labai sunkų ir ilgą kelią. Turbūt man su niekuo taip sunkiai nebuvo, kaip su rankdarbių pardavimu Londone. Iki šiol nežinau, kokiu būdu geriausia tai daryti, todėl būsiu prasta patarėja. Iki šiol tik investuoju į savo hobį, kurį noriu padaryti smulkiu verslu, todėl apie pajamas už tai, kad esu auksarankė, girtis negaliu.

Kada bus artimiausias jūsų organizuojamas renginys Anglijoje?

Du renginius West Sussex, jaukiame Ardingly kaimelyje. Jis yra netoli Crawley, kuriame taip pat gyvena labai didelė lietuvaičių bendruomenė. Taigi, Gegužės 28 ir birželio 11 dienomis grosiu su gongais labai jaukioje salėje, buvusioje bažnyčioje, Coraana centre. Bilietus galima įsigyti jau dabar. O visus Londone gyvenančius lietuvaičius kviečiu į savo naujos knygos „Mano karūna nematoma“ pristatymą Knygnešyje, gegužės 13 d., penktadienį, 19 val. Kalbėsim apie savo juodąsias puses, jų neigimą.

Kokią save regite po penkerių metų?

Negalvoju apie tai, bet savo ateitį skaičiuoju pagal vaikų amžių. Po penkių metų mano mažąjam bus dešimt, vadinasi, jau galės pasilikti vienas namuose ir man nereikės jo už rankos vedžioti į mokyklą ir mišką. O tai reiškia, kad būsiu laisvesnė, vaikai bus savarankiški, vyresnėlis jau bus pilnametis! Turbūt prasidės mano katiniškai geros ir ilgos dienos, kai daugiau laiko galėsiu skirti sau.  



Komentarai

Aaa Stipri moteris, viena augina vaikus, ir kuria, organizuoja, groja :) Šaunuolė
7 taškai Esi, Birute, veikli, drąsi ir nuoširdi. Vaikams labai pasisekė turėti tokią mamą. O Lietuvai nepasisekė, kad netenka tokios jėgos.


Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!