Atviras ŽIV užsikrėtusios merginos laiškas šiuolaikiniam jaunimui

Lucie yra 22-ejų metų mergina. Prieš pora metų jai buvo nustatytas ŽIV užkratas. Naujausi tyrimai rodo, jog šiuolaikinis jaunimas vis rečiau naudojasi apsaugos priemonėmis ar atlieka AIDS testus. Prancūzė Lucie – šio jaunimo pavyzdys. Mergina nusprendė atvirai pasidalinti tuo, ką teko išgyventi nuo to laiko, kai sužinojo apie diagnozuotą virusą. 

Shutterstock nuotr. / Tyrimai rodo, jog šiuolaikinis jaunimas vis rečiau naudojasi apsaugos priemonėmis ar atlieka AIDS testus.
Shutterstock nuotr. / Tyrimai rodo, jog šiuolaikinis jaunimas vis rečiau naudojasi apsaugos priemonėmis ar atlieka AIDS testus.

2012 metų birželio 28 dieną aš sėdėjau priešais ginekologą jo kabinete. Jis man pasakė kraujo tyrimo rezultatus – paaiškėjo, jog esu infekuota imunodeficito virusu. Pirma mintis, atėjusi į galvą, buvo „mano gyvenimas negrįžtamai pasikeis“. Savęs paklausiau „kodėl aš?“. Prisimenu, žiūrėjau į nuotrauką, kabėjusią ant sienos dešinėje pusėje, lygtai ten buvo vaizduojamas automobilis. Sunkiai beprisimenu, nes ašara suliejo vaizdą.

Bet ta ašara buvo tik viena. Kol sėdėjau sustingusi, ši vieniša ašara riedėjo mano skruostu. Gydytojas sakė, kad paskirs man apsilankymą Infekcinių ligų skyriuje, o po pietų turėjau iš naujo pasidaryti kraujo testą, idant sužinočiau daugiau informacijos apie savo būklę. Jis manęs paklausė, ar dar turiu klausimų. Nedrąsiai išlemenau „ar man viskas gerai?“. Gydytojas nuramino, jog viskas bus gerai ir paragino pernelyg nepergyventi.

Štai taip būdama 20 metų sužinojau, jog esu užsikrėtusi ŽIV.

„Pasirodo, jo organizmas švarus“

Pirmojo apsilankymo ligoninėje metu gydytojai man uždavinėjo gausybę klausimų, siekdami išsiaiškinti užsikrėtimo šaltinį. „Ar neseniai buvote Afrikoje?“, „Ar vykote į Jungtinę Karalystę šiuo ir šiuo laikotarpiu?“, „Ar kada užsiėmėte analiniu seksu?“, „Ar esate naudojusi švirkščiamus narkotikus?“ ir taip toliau. Prieš kelis mėnesius turėjau nesaugių lytinių santykių ir nutuokiau, kas galėjo būti užkrato šaltinis.

Galiausiai pasirodė, jog vaikino organizmas švarus, jis nėra turėjęs daug partnerių. Dėl antrojo įtariamojo, su kuriuo užsiėmiau oraliniu seksu, nebuvau užtikrinta. „Ar galėjau tokiu būdu užsikrėsti?“ Seselė man paaiškino, jog „virusas egzistuoja skystyje, kuris išsiskiria iš vyro varpos lytinio susijaudinimo metu“. Žinojau pagrindinius faktus, bet kaip ir kiekvienas, žinojau nepakankamai.

Prieš pradedant specialią antiretrovirusinę terapiją, viskas atrodė kiek abstraktu. Jaučiausi gerai, bet pripažįstu, buvau šiek tiek prislėgta (nors tai normali mano būsena). Tiesa, praėjus kelioms savaitėms po diagnozės paskelbimo, pirmą kartą gyvenime patyriau nerimo priepuolį. Puikiai prisimenu, kaip nuėjusi į „Monoprix“ prekybos centrą ėmiau trūkti oro. Skaudėjo pilvą. Pasidarė karšta. Norėjau tučtuojau ištrūkti laukan. Grįždama namo jaučiau, jog tuoj apalpsiu, troškau kuo greičiau atsidurti namuose.

Vos užtrenkusi buto duris, puoliau į ašaras, kūkčiodama springau, galvojau tuoj vemsiu. Tai tęsėsi kelias ilgas minutes. Niekad anksčiau tokios būsenos nepatyriau. 2012-ųjų vasarą tokie momentai pasikartojo keliskart. Kartais mane užplūsdavo absurdiška mintis, jog vabzdys, arba mažas ateivis, vaikščioja mano venomis, norėjau nusilupti odą. Žodžiais neapsakomas jausmas.

Trys tabletės – kas 24 valandas

Gydymą pradėjau rugpjūčio viduryje. Turėjau gerti po tris tabletes kas 24 valandas. Tuomet viskas jau atrodė realu. Aš infekuota ŽIV. Turėsiu derinti įvairias terapijas. Kasdien. Visam likusiam gyvenimui.

Šalutinių poveikių nepasireiškė tiek daug. Pavyzdžiui, akies kamputyje yra geltonos traiškanos. Man buvo pasakyta, jog „akių baltymai gali pasidaryti geltoni, bet tai laikina“. Jau du su puse metų niekas nepasikeitė. Keletas žmonių pamanė, jog man kažkas negerai su kepenimis. Manau, kad tai šalutinis vartojamų vaistų poveikis. Nors niekas neklausė mano nuomonės. Kita vertus dažniausiai mano pageltusių akių net nepastebėsi, priklauso nuo dienos, ir atstumo.

Dėl šalutinių efektų gydytojas nori pakeisti medikamentų kursą. Kadangi esu jauna, vietoje vieno iš itin stiprių vaistų, man bus išrašytas naujas receptas. Beje, kadangi virusas jau mutavo, pasidarė atsparus tam tikrai molekulei, todėl negaliu vartoti kai kurių antiretrovirusinių vaistų.

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos man gydytojas pasakė, buvo tai, jog ŽIV nėra nekintantis virusas. Trumpai tariant, gali susiformuoti atsparumas antiretrovirusiniams vaistams, o tuomet ŽIV gali mutuoti. Priešingai mano pirminiams naiviems įsitikinimams – negaliu nesisaugodama turėti lytinių santykių su vaikinu, kuriam taip pat diagnozuotas ŽIV. Tokiu atveju rizikuočiau ir vėl būti infekuota imunodeficito virusu, kuris, tikėtina, turės visai kitokių mutacijų, nei maniškis. O tai neabejotinai apsunkintų mano gyvenimo aplinkybes.

Jau apie penkis ar šešis mėnesius savo telefone reguliariai nusistatau žadintuvą 19.30 val. Turiu suryti visas privalomas piliules. Tai ne itin skiriasi nuo moterų, geriančių kontraceptines tabletes, dienos režimo. Iš pradžių telefonui vos ėmus skambėti, norėdavau paprasčiausiai išmesti jį pro langą. Po kurio laiko jau pati žinodavau, kad už minutės skambės žadintuvas. Išjungdavau jį. Tik sykį pamiršau išgerti piliules.

Skirtingos reakcijos

Prieš pradėdama gydymą, pasipasakojau artimiausiems draugams. Mamai pranešiau po kelių dienų. Ji atvažiavo manęs pasiimti nuo traukinių stoties. Kai pravažiavome žiedą, pasakiau jai. Ji paklausė, ar man viskas gerai. Kaip pasigavau ŽIV. Kas bus? Aš paaiškinau. Kai grįžome namo, nustojome apie tai kalbėti. Reakcija buvo neutrali, nebuvau teisiama. Per Kalėdų atostogas pasakiau savo dviem seserims. Vėlyvą vakarą buvome kambaryje kartu su močiute.

Mano mama buvo kambaryje. Pasiėmiau tris dėžutes vaistų. „Kas čia?“ paklausė mano vyresnė sesuo. Aš truputį sudvejojau. „Tai triguba terapija. Dėl ŽIV“. Pažiūrėjau į mamą. Ji išėjo iš kambario ir uždarė duris. „Ką?“. Aš viską papasakojau, abi sesės verkė, sakė, jog buvau pernelyg kvaila, turėjau klausytis, juk žinojau, kas gresia. „Žinau“, - išlemenau.

Į kambarį grįžusi mama pareiškė, jog tai tik vienas gyvenimo pavojų. Jauni žmonės miršta kelyje vykdami grąžinti draugui DVD, yra žmonių, turinčių negalią visam gyvenimui, kiti serga vėžiu, dar kiti – puola į savižudybes, o kur dar sergantys vaikai, kurie niekada taip ir nesulauks dvidešimties metų amžiaus. Daugybė dalykų gali nutikti bet kuriuo metu. Kaip sakoma, „shit happens“ (amerikietiškas žargonas, reiškiantis, jog gyvenimas kupinas netikėtumų – red. past.). Užsikrėčiau ŽIV būdama dvidešimties ir galėjau kažko imtis.

Tiesa, nei mano tėtis nei vyresnė sesuo apie tai nežinojo. Nežinau, kada ir kaip radau drąsos jiems pasakyti. Tėtis sykį rado tablečių dėžutę mano kambaryje. Tačiau manęs nieko neklausė: nežinau, ar todėl, jog nekreipė dėmesio, ar tiesiog nenorėjo žinoti.

Naujas vaikinas

Buvo praėjusios kelios savaitės po to, kai susitikau su vaikinu. Jau ilgą laiką buvau vieniša ir tai buvo puiku, bet man patiko... jaučiausi gerai būdama su juo. Vieną vakarą žiūrėjome filmą ir pradėjome bučiuotis.

„Palauk. Aš turiu tau kai ką pasakyti. Kol viskas nenuėjo per toli.“ Bet negalėjau. Palaukiau kelias minutes.

„Sakyk“.

„Aš užsikrėtusi“.

Pratrūkau verkti, jis mane apkabino. Verkiau gal penkias geras minutes, o tada pradėjome kalbėtis, paaiškinau savo situaciją. Jis paprašė kelių dienų apie tai pagalvoti.

Su šiuo vaikinu esu iki šiol. Kartais galvoju, jog geriau laikyčiausi celibato. Mums kaip porai, ypač iš pradžių, virusas atrodė tarsi trečias partneris. Laisvai diskutavome, o tai, žinoma, buvo didelis pliusas tiek man, tiek jam. Jį kankino nemiga, bijojo darytis testą, jautė pasibjaurėjimą. Tačiau juk kažkam išsitraukus prezervatyvą – tai tik ženklas, kad netrukus nutiks kažkas smagaus.

Neišmanymas apie ŽIV

Visad jaučiau, kad žmonės mane laiko auka, vargše mergina, kuriai nepasisekė, nes ji mergina, baltaodė, dvidešimtmetė. Ironiška, bet kartais norėčiau, jog žmonės galvotų, kad tai buvo mano pačios kaltė.

Man nei pasisekė, nei nepasisekė. Aš tiesiog užsiėmiau nesaugiu seksu su vaikinais, kurie tvirtino, jog yra neužsikrėtę, ir aš jais patikėjau. Surizikavau. Ironiška ir tai, jog niekam niekad neleidau sakyti, jog tai buvo mano kaltė. Tai buvo leidžiama tik mano sesėms, mamai ir man pačiai. Niekas neturi teisės manęs teisti.

Po to kai užsikrėčiau, žymiai pakeičiau nuomonę apie viską, kas susiję su ŽIV/AIDS. Pastebėjau, jog labai mažai mano amžiaus žmonių (apytikriai tarp 12 ir 30 metų amžiaus) žino skirtumą tarp ŽIV ir AIDS. Štai trumpas priminimas, pernelyg nesigilinant į mokslines detales. ŽIV – tai žmogaus imunodeficito virusas, kuris atakuoja imuninę sistemą, „kolonizuodamas“ limfocitus. Žmogus, kurio organizmo ląstelėse apsigyvena šis virusas, yra laikomas užsikrėtusiu ŽIV.

ŽIV sukelia AIDS. Kai ŽIV virusas atakuoja žmogaus imuninę sistemą, žmogaus organizmas su laiku nebegali kovoti su kasdienėmis bakterijomis. Todėl atsiranda pavojus numirti nuo paprastų ligų, tokių kaip gripas. Tačiau žmogui net ir pasiekus AIDS stadiją yra įvairių gydymo variantų, kurie stiprina organizmo gynybą. Tačiau gydytojai tai gali paaiškinti geriau nei aš.

Aš sergu ŽIV, bet niekad neturėjau AIDS. Terapija, kuria užsiimu, užkerta kelią viruso veikimui organizme, tačiau paties viruso nepašalina.

Per socialinius tinklus ir aplinkinius žmones bandžiau vykdyti kuklią prevenciją. Tačiau panašu, jog tai nepaveikė nė vieno mano pažįstamo žmogaus. Vienas artimas draugas, kuris yra gėjus, reguliariai užsiima nesaugiu seksu. Kartą po vakarėlio kalbėjau su draugu, jis man pasakė, jog turėjo lytinių santykių su vaikinu. Paklausiau, ar saugojosi. „Ne, mes nenaudojome prezervatyvo“, - atsakė jis.

Ar tai, jog esu užsikrėtusi ŽIV virusu, skatina manyje norą apsaugoti visus aplinkinius? Galėčiau rašyti apie tai dar ir dar. Tačiau esmę pasakiau. Tikiuosi, jog mano patirtis, kuria turėjau pasidalinti gerokai anksčiau, pasitarnaus kitiems. Tai tik viena iš visų milijonų ŽIV užsikrėtusiųjų visame pasaulyje patirčių. Asmeninė ir subjektyvi.

Esu tikra, jog žmonės, užsikrėtę ŽIV, turėtų savo nuomonę apie tai, ką parašiau. Mes visi negyvename vienodų gyvenimų. Ilgai ketinau viešai prabilti Tviteryje, bet bijojau. Aš nepraktikavau savigraužos, nes manau, jog likti pozityviai nėra nei gėdinga, nei rimta. Tai tiesiog buvo kvailas poelgis.

Nežinau, kas mane privertė taip pasielgti. Manau, jog kiekvienam jaunam žmogui yra būtina suduoti antausį sau per veidą ir atsibusti. Šis laiškas yra manasis antausis.

Lucie

Išversta pagal užsienio spaudą.



Komentarai



Gyvenimo istorijos


„XL Plius“„XL Plius“BALANDŽIO 8 / WISBECH
Skambantis PavasarisSkambantis PavasarisBALANDŽIO 9 / LONDON
„XL Plius“„XL Plius“BALANDŽIO 7 / WISBECH
Lilas ir InnomineLilas ir InnomineBALANDŽIO 8 / LONDON
Malonumų menasMalonumų menasKOVO 26 / LONDON

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!