Anglų aktorius D. Fletcheris: segėjau 500 svarų vertės laikrodį, bet neturėjau pinigų autobuso bilietui Interviu

Vaiko aktoriaus karjera trunka daugiausia 15 metų – vėliau tampi suaugęs ir sutrinki, nes vaikiškumas buvo sėkmės garantas. Taip apie savo nuopuolio priežastis pasakoja režisierės Dalios Ibelhauptaitės vyras aktorius ir režisierius Dexteris Fletcheris. Už pagalbą stojantis ant kojų būtent žmonai ypač dėkingas D. Fletcheris dabar kuria filmus, kurių paskutinis – apie britų olimpinį slidininką. Tiesa, pačiam D. Fletcheriui atsistoti ant slidžių buvo neleista.

Facebook / © Dalia Ibelhauptaitė nuotr. / Dalia Ibelhauptaitė ir Dexteris Fletcheris
Facebook / © Dalia Ibelhauptaitė nuotr. / Dalia Ibelhauptaitė ir Dexteris Fletcheris

– Ar per bendro gyvenimo su režisiere D. Ibelhauptaite metus jums pavyko pramokti lietuvių kalbos?

– Šiek tiek. Išmokau keletą pagrindinių lietuviškų frazių, spalvų, maisto produktų, kūno dalių pavadinimus. Juokauju, kad mano lietuvių kalbos žodynas panašus į ketverių metų vaiko. Taip pat moku svarbiausius žodžius, kuriuos vyras privalo pasakyti žmonai.

– Kur praleidžiate daugiausia laiko? Ar dažnai būnate Lietuvoje?

– Lietuvoje nebūnu labai dažnai, bet Dalia čia praleidžia daug laiko. Ji daug dirba dėl Lietuvos kultūros. Tikiuosi, kad jau netrukus ji grįš į Londoną ilgesniam laikui. Abiejų mūsų darbai tokie, kad turime daug keliauti. Filmuodamas savo paskutinį filmą, mėnesį praleidau Vokietijoje, mėnesį Londone, o greitai keliausiu į JAV. Keliaujame labai daug, bet mums su Dalia tai patinka. Džiaugiamės, kad darbas suteikia tokią galimybę.

– Ar pasaulyje yra vieta, kurią jūs su Dalia galėtumėte vadinti namais?

– Londonas. Nors ten praleidžiame mažiau nei šešis mėnesius per metus, bet tai – mūsų namai.

– Ar domitės politika?

– Nepasakyčiau, kad labai domiuosi ar aktyviai dalyvauju. Turiu savo pažiūras, kurias perėmiau iš tėvų, – tikiu socialine gerove ir lygybe. Deja, dabartinės britų valdžios savanaudiškumas manęs nežavi. Turime nuostabią sveikatos apsaugos sistemą, kuri šiuo metu patiria daugybę sunkumų – ilgos darbo valandos, mažas atlygis.

– Ar Jungtinė Karalystė turėtų pasilikti Europos Sąjungoje? Kokia jūsų nuomonė apie dabartinę pabėgėlių krizę Europoje?

– Nemanau, kad Jungtinė Karalystė turėtų atsiskirti nuo ES, kur visuomet buvo girdimas Jungtinės Karalystės balsas, todėl nesuprantu, kuo mums gali būti žalinga ši narystė. Jungtinė Karalystė išsigandusi dėl įvykių pasaulyje, bet iš tikrųjų atvykėliai duoda daug daugiau mūsų šaliai negu iš jos gauna. Jungtinę Karalystę laikau stipria šalimi, kuri gali padėti žmonėms, ieškantiems geresnio gyvenimo ir dėl to pasiryžusiems daug ir sunkiai dirbti. Aš nebijau pokyčių. Gyvenu Londone visą savo gyvenimą ir matau, kaip keičiasi šis miestas. Toks yra modernaus miesto likimas – nuolat keistis ir augti. Vilnius irgi nuolat keičiasi – stebiu jį jau 20 metų. Manęs atvykėliai iš kitų šalių negąsdina, priešingai – džiugina. Mano žmona iš Lietuvos, todėl būtų keista, jei neigiamai žiūrėčiau į atvykėlius.

– Kas, jūsų manymu, yra geriausias ir blogiausias dalykas Londone?

– Blogiausi dalykai – eismas ir spūstys. Norėčiau, kad žmonės daugiau važinėtų dviračiais ir viešuoju transportu. Pats neturiu automobilio ir visur stengiuosi vaikščioti pėsčiomis. Geriausias dalykas – žmonės ir jų įvairovė. Londonas – tautų ir kultūrų katilas. Jie čia atvyksta iš įvairių šalių ir atsiveža savo idėjas, talentus. Londonas – nuostabus miestas saviraiškai ir kūrybai.

– Vyksta kalbos apie pabėgėlių krizę, atvykėlius iš Irako bei Sirijos. Kodėl, jūsų manymu, vyksta karai?

– Tai sudėtingas klausimas, nes karai vyksta jau tūkstančius metus. Galbūt todėl, kad žmonės labiausiai nori to, kas priklauso kitiems. Tai verčia vienus žmones kovoti prieš kitus. Man labai sunku komentuoti įvykius Sirijoje. Galbūt tai religinis, o gal politinis karas. Bet kuriuo atveju turime suteikti pagalbą karo aukoms. Nesu kompetentingas šioje srityje, bet galiu pasakyti, kad karas – baisus dalykas, nepriklausomai nuo jo priežasčių.

– Kuo jums ir jūsų žmonai svarbios kelionės?

– Susituokėme 1997 m. Ji atvyko pas mane į Londoną. Palyginti su Lietuva, tais laikais Londonas atrodė tarsi kitas pasaulis. Augdama SSRS, Dalia negalėjo daug keliauti po pasaulį. Tad, persikėlusi į Londoną, ji troško keliauti ir pamatyti kuo daugiau šalių. Prieš sutikdamas Dalią, galimybės keliauti, kur noriu ir kada noriu, nevertinau, nes, skirtingai nei žmona, tai galėjau nuo pat vaikystės.

Kai susituokėme, mano finansinė padėtis buvo sunki. Mes nusprendėme išleisti paskutines santaupas kelionei į Seišelių salas. Nė kiek nesigailime, nes iki šiol turime nuotraukas ir fantastiškus prisiminimus iš šios kelionės. Labai džiaugiuosi dėl Dalios ir Lietuvos, nes situacija dabar visiškai kitokia. Žmonės gali nevaržomi keliauti po pasaulį. Dalia – nuostabi kelionių partnerė. Jos aistra kelionėms daug stipresnė už manąją. Galbūt dėl to, kad anksčiau ji nežinojo, ar kada nors apskritai turės galimybę keliauti.

– Kokie svarbiausi kelionių privalumai?

– Didžiausias privalumas – galimybė trumpam atitolti nuo namų ir pamatyti, koks platus šis pasaulis. Atitolimas nuo buities padeda apmąstyti gyvenimo prasmę, apsivalyti nuo neigiamų minčių.

– Koks jūsų požiūris į globalizaciją ir aplinkosaugos klausimus? Ar keliaujant lengva surasti neturistinių vietų?

– Keliaujant vis dar galima rasti atokesnių neturistinių vietų. Globalinio atšilimo pasekmės jaučiamos visur – tirpsta ledynai, kai kuriose vietovėse trūksta geriamojo vandens. Prie šių problemų sprendimo galime prisidėti visi – rūšiuoti atliekas, mažiau važinėti automobiliais, bet ne visada galime išvengti aplinkos taršos. Pavyzdžiui, į JAV nenueisime pėsčiomis, tam reikalingas lėktuvas. Rūpinimasis gamta neturėtų būti žmonių asmeninis pasirinkimas, tai turėtų būti reguliuojama įstatymais.

– Ne paslaptis, kad kadaise buvote priklausomas nuo narkotikų. Kaip tai įvyko? Kaip tai vertinate dabar?

– Dėl to labai gailiuosi. Vartodamas narkotikus, praradau visus pinigus, savigarbą. Tai buvo asmeninės kontrolės praradimo pasekmė. Tapau žymus būdamas jaunas, vaidinau filmuose, mane rodydavo per televiziją, todėl uždirbdavau didelius pinigus.

Labai sunku užaugti, kai, būdamas vaikas, esi žinomas aktorius. Vaikų aktorių karjera trunka daugiausia 15 metų. Vėliau suaugi ir sutrinki, nes vaikiškumas buvo tavo sėkmės garantas, todėl norisi ir toliau būti vaiku, kuriam dėl nieko nereikia rūpintis.  

Aš tiesiog sutrikau. Turėjau daug pinigų, bet mažai atsakomybių. Į mano gyvenimą atėjo alkoholis ir narkotikai. Nemokėjau sau pasakyti, kad jau pasiekiau ribą ir reikia stengtis kažką keisti. Po kelerių metų atsibudęs staiga supratau, kad nebeturiu pinigų, draugų. Visa tai – mano žinomumo pasekmė. Tai sunki pamoka.

Esu laimingas, kad šalia buvo žmonių, kurie padėjo. Pirmiausia buvo Dalia, kuri man atvėrė akis. Ji mane myli ir aš jai rūpėjau. Gyvenimas neįtikėtinai pasikeičia, kai šalia yra žmogus, kuris tau padeda. Aš buvau 27 metų žmogus, bet mąsčiau kaip 19-metis. Dalios padedamas išmokau atsakingiau gyventi, suvokiau, kad galiu kontroliuoti savo priklausomybes: mečiau rūkyti, atsisakiau narkotikų, pradėjau sportuoti ir sveikai maitintis.

Svarbiausia, supratau, kas gyvenime yra blogai, o kas – gerai. Praėjus 25 metams džiaugiuosi, kad režisuoju filmus su Hugh Jackmanu, turiu nuostabią žmoną režisierę ir puikiai leidžiu atostogas. Smagu, kad pavyko suimti gyvenimą į rankas ir pasakyti, jog reikia keistis. Mylintis žmogus labai praverčia sunkiais gyvenimo periodais.

– Neseniai miręs aktorius Alanas Rickmanas buvo geras jūsų draugas. Ką pasakytumėte apie šį žmogų?

– Jis mane supažindino su Dalia, padėjo finansiškai, kai buvo sunku. Iš jo pusės tai buvo labai nuoširdu. Su Alanu susipažinau būdamas 14 metų. Jis įkalbėjo Dalią skirti man vaidmenį jos režisuojamoje operoje. Tai man padėjo pakilti iš dugno. Alanas buvo labai protingas, malonus ir rūpestingas žmogus.

Mums su Dalia labai skaudu dėl jo mirties. Į Alano laidotuves Londone susirinko begalė žmonių, kurie jautė tą patį, ką ir mes. Alanui turime būti dėkingi, kad jis buvo mūsų gyvenime. Nors jis nespėjo pamatyti mano naujausio filmo, bet jį mačiusi Alano žmona sakė, kad šis filmas jam būtų labai patikęs.

–Ar Alanas kada nors sakė, kad jumis didžiuojasi? Jis juk matė jus pačiu sunkiausiu metu.

– Alanas tikėjo manimi net tada, kai pats buvau praradęs tikėjimą savimi. Jis man padėdavo ne tik finansiškai, bet ir morališkai. Niekada nepamiršiu šio nuostabaus žmogaus.

– Daugiau kalbate apie savo, kaip režisieriaus, bet ne kaip aktoriaus karjerą. Galbūt pirmoji jums svarbesnė?

– Veikiausiai taip. Režisuoti pradėjau vėliau, neseniai išleidau trečią filmą, o vaidinti pradėjau būdamas penkerių ar šešerių. Režisūra yra mano naujoji aistra. Dalia sakė, kad iki tol, kol man sueis 70 metų, galėsiu sukurti iki dešimties filmų. Noriu, kad jie visi būtų geri.

– Pakalbėkite apie Guy Ritchie filmą „Lok, stauk arba šauk“. Ar tiesa, jog Dalia nelabai norėjo, kad filmuotumėtės šiame filme?

– Dalia skeptiškai žiūrėjo į filmo kūrybinę grupę. Pradėjus filmuotis, man buvo pažadėtas honoraras, o vėliau sulaukiau skambučio iš prodiuserio (jis iki šiol yra mano geras draugas), kuris pranešė, kad gausiu tik pusę honoraro sumos. Tai man nerūpėjo, nes patiko filmo scenarijus ir idėja. Dalia paklausė, ar aš neišprotėjau, nes sutinku tai daryti už pusę žadėto atlygio. Ji buvo teisi, nes prodiuseriui taip elgtis neprofesionalu. Atsakiau, kad filmo kūrybinė komanda – dar jauni žmonės, neturintys pakankamai patirties, todėl atlaidžiau žiūriu į jų klaidas. Vis dėlto filmas buvo labai sėkmingas.

– Filmas sulaukė didžiulės sėkmės. Kokią įtaką tai turėjo tolesnei Jūsų karjerai?

– Šis filmas buvo didelis hitas. G. Ritchie tuo metu pradėjo susitikinėti su Madonna. Apie tai rašė visa žiniasklaida. Mes sulaukėme daug dėmesio. Iš filmo beveik nieko neuždirbome, bet gavome daug brangių dovanų: kostiumų, laikrodžių. Nors mano gyvenimo kasdienybė buvo kitokia – gyvenome su žmona mažyčiame bute su pasiskolintu kilimu, tačiau buvome labai laimingi.

– Po šio filmo jus vėl užklupo šlovė. Kaip su ja susidorojote šį kartą?

– Labai džiaugiausi, kad tokia šlovė aplankė mane jau ne pirmą kartą. Supratau, kad visa tai laikina. Man svarbiausia buvo Dalia, o karjeros ir šlovės nesureikšminau. Jaučiausi keistai – segėjau 500 svarų vertės laikrodį, bet neturėjau pinigų autobuso bilietui.

– Kiek tada kainavo kambario nuoma?

– Maždaug 370 svarų per mėnesį.

– Pakalbėkime apie jūsų naująjį filmą „Eddie the Eagle“ („Erelis Edis“). Teko girdėti, kad jam prognozuojama pasaulinė sėkmė.

– „Erelis Edis“ – tikrais faktais paremtas filmas. Pagrindinis filmo veikėjas Edis – sportininkas, 1988 m. išgarsėjęs šuoliais nuo tramplino su slidėmis. Tai pavojingas sportas, kuriam reikalingi kalnai. Jų nėra nei Lietuvoje, nei Jungtinėje Karalystėje. Geriausi šuolininkai kilę iš tokių kalnuotų šalių, kaip Vokietija, Italija, Šveicarija, Norvegija, Suomija, tačiau Edis buvo užsispyręs vaikinas, svajojęs dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Savo užsispyrimu ir darbu jis sugebėjo patekti į 1988 m. Kalgario olimpines žaidynes. Nors jose Edis užėmė paskutinę vietą, tačiau dėl savo asmeninių savybių Jungtinė Karalystė jį įsimylėjo.

Kalbant apibendrintai, šis filmas – istorija apie vyruką, kuris atsisakė pasiduoti. Jame vaizduojamas Edžio gyvenimas nuo vaikystės iki olimpinių žaidynių, į kurias jis pateko padedamas gerų žmonių. Filme Edžio trenerį vaidina H. Jackmanas. Šis personažas įkūnija keletą Edžiui padėjusių žmonių. Filmo scenos subtilios, nėra sprogimų, sekso scenų ar keiksmažodžių. Tai tiesiog istorija apie žmones.

– Ar esate išbandęs šuolius su slidėmis?

– Nei man, nei H. Jackmanui to neleido draudimo kompanija. Šuoliai su slidėmis – labai pavojingas dalykas.

– Ką manote apie Christopherį Walkeną?

– Jis – nuostabus aktorius. Būtent toks, kokio reikėjo šiam filmui. Christopheriui patiko mano filmo scenarijus ir jis sutiko filmuotis.

– Ką apie savo personažą ir patį filmą mano pagrindinis filmo herojus Michaelas Edwardsas?

– Iš pradžių M. Edwardsui buvo kiek baisu, nes tai filmas apie jo gyvenimą, bet galutinis rezultatas jam be galo patiko. Juk šis personažas tikrai įkvepiantis – žmogus iš kalnų neturinčios šalies dalyvauja olimpiadoje. Edis savo pavyzdžiu įrodė, kad gyvenime viskas įmanoma, tik reikia tikėti savimi ir siekti užsibrėžtų tikslų.

– Norėčiau dar šiek tiek pakalbėti apie sunkųjį jūsų gyvenimo periodą. Lietuvoje egzistuoja didelė problema dėl alkoholio vartojimo. Kaip patartumėte žmonėms įveikti šią problemą?

– Problemų turintys žmonės privalo suvokti, kad jie yra svarbūs ir vertingi, nepaisant visų priklausomybių. Jie turi pamatyti gyvenimo prasmę, tada daug lengviau kapstytis iš duobės. Mane motyvavo pasiekti rezultatai. Pavyzdžiui, metęs rūkyti, aš savimi didžiavausi, nes mačiau, kad sugebėjau pasiekti iš pažiūros labai sudėtingą dalyką.

LRT OPUS laida „Švelnūs tardymai“

LRT.lt


Komentarai



Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!