Skelbimai

Anglijoje gyvenančio benamio Gintaro išpažintis – sukrečianti (14)

Papasakosiu Anglijoje gyvenančio benamio gyvenimo istoriją ir patirtį, kuri yra liūdna, bet reali, galbūt siaubinga, bet prašanti užuojautos. Galime užsikimšti ausis ir stengtis neišgirsti tai, apie ką bus pasakojama, galima užsimerkti ir nematyti, bet taip vyksta ne kur kitur, o visai šalia mūsų mažų, susireikšminusių gyvenimų. Kartais labai sunku pažvelgti tiesai į akis, nusiimti rožinius akinius, bet, kai sutinki tokius žmones, kaip šio straipsnio pašnekovas, supranti, kad jiems nebeliko vietos mūsų visuomenėje. Taip pat supranti ir tai, kad tiesa yra visai ne tokia, kokią įsivaizduoji, o gyvenimas ne rožėmis klotas, apie kokį vaikystėje pasakojo tėvai. Visų svarbiausia – supranti ir bent kelias minutes įvertini, kad esi laimingas žmogus, nes turi mylinčią šeimą ir šiltus namus.

Flikr.com nuotr. / Asociatyvi nuotrauka
Flikr.com nuotr. / Asociatyvi nuotrauka

Pažintis su Anglijoje gyvenančiu Gintaru (red. tikrasis vardas žinomas) prasidėjo visai atsitiktinai, o straipsnis apie jį gimė netikėtai. Draugas stabtelėjo padėti išmaldos prašančiam vyrui, kuris lietuviškai pasakė „ačiū“, matyt, girdėjo kaip kalbamės lietuviškai. Retas reiškinys, kad Anglijos lietuvis nepabijojo ir netgi sąmoningai norėjo būti identifikuotas. Nuėjome į artimiausią greito maisto kavinę nupirkti varguoliui maisto, vyras atsivėrė ir papasakojo sunkiai suvokiamą liūdną savo gyvenimo istoriją. Klausantis jo realios gyvenimiškos patirties iš siaubo mano moteriškame kūne bėgiojo šiurpuliai, tikrai ne iš malonumo, plaukai stojosi piestu, o iš akių riedėjo ašaros. Klausiau savęs, kaip šitiek neteisybės mačiusio žmogaus akys vis dar gali spindėti gerumu, o sunkios gyvenimiškos pamokos ir kelyje sutiktų žmonių abejingumas bei skriauda nepasėjo nepasitikėjimo kitais

Sunki vaikystė be ateities

Gintaras prisipažino, kad jo vaikystė buvo sunki, kurioje neturėjo galimybės pajausti, ką reiškia žaisti su kareivėliais ar mašinėlėmis. Šeima, jei taip galima ją pavadinti, gyveno mažame Lietuvos miestelyje. Šeimoje be jo augo dar du broliai ir trys seserys. Gintaras buvo vyriausias šeimoje, todėl visa atsakomybė prižiūrėti jaunėlius krito jam. Mama ir tėvas pijokavo, o šeima buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Vyras prisipažino, kad sunkiausia buvo matyti, kaip badauja jo broliai ir seserys. Iš bado mažamečiai vaikai iki kraujo apkandžiodavo vienas kitą. Kartais tekdavo valgyti peles, sliekus, o šildytis vienas kito išmatose. Tam, kad juos pavalgydintų ėjo knistis į Kariotiškių savąrtyną, be leidimo melžė svetimų žmonių karves, vogė kiaušinius. Tėvai taip įsilinksmino, kad su laiku namai virto landyne, gyvenimo sąlygos – antisanitarinės (tarakonai, pelės, pelėsis, amoniako ir alkoholio kvapai), vaikams gyventi tapo nebesaugu. Gintaras įkliuvo vogiantis kaimynų namuose, todėl buvo pasodintas į kalėjimą. Broliai ir seserys atiduoti į vaikų globos namus.

Kalėjimo patirtis, kurią norisi nutylėti

Gintaras mūsų pokalbio metu atsiprašinėjo visų tų žmonių, kuriuos praeityje apvogė. Sakė esą taip darė tik tam, kad nebadautų jo šeima, kurios jau seniai nebeturi. Broliai ir seserys buvo įvaikinti, o jų kontaktai – paprastam žmogui neprieinami. Tokie įstatymai. Gintaras skaičiavo minutes kalėjime, kuriame gavo baisių gyvenimo pamokų. Jame susirinkusios visos atmatos – vagys, prievartautojai, žudikai. Visur yra kastos ir luomai. Anot jo, kalėjimas sugadina žmogų, prarandi ne tik savo identitetą ir gyvenimo prasmę, bet ir viskas pasidaro vienodai. Manau, kad vyras įkalinimo įstaigoje patyrė kažką siaubingo, nes apie patirtį jame nebuvo linkęs daugžodiauti, mes ir nelindome į širdį, tik klausėme. Vyro akyse pasirodė ašaros.

Nepasisekusi santuoka ir du nežinia kur esantys vaikai

Išėjus iš kalėjimo vyras bandė ieškoti savo brolių ir seserų, tačiau paieškos buvo bevaisės. Paguodą rado prostitutės glėbyje, susituokė, gimė du vaikai. Vyro teigimu, žmona kurį laiką, kol laukėsi jo sūnų, buvo metusi savo darbą, tačiau, kai tik juos pagimdė, pasinėrė į užmirštą savo pomėgį. Pasak vyro, ji tai darė ne iš būtinybės, o tik todėl, kad patiko, vis nauji vyrai ir naujos patirtys su jais suteikė moteriai kažkokį nepaaiškinamą „ekstrymo“ pojūtį. Gintaras dirbo kiemsargiu ir po darbo prižiūrėjo vaikus, o žmona lėbavo ir negrįždavo namo paromis. Didžiausios bėdos, vyro teigimu, prasidėjo tada, kai moteris pradėjo vartoti narkotikus ir iš namų išnešė visus daiktus, net ir vaikų lovytes, kurias padovanojo geri kaimynai. Kaip paaiškėjo po to, žmona susirgo AIDS, tačiau vyro užkrėsti nesuspėjo. Vieną dieną po darbo grįžęs vyras neberado paskutinių likusių žmonos daiktų, tačiau skaudžiausia, kad nerado tai, kas teikė viltį ir motyvavo gyventi kitaip – savo vaikų. Vyras bandė jų visur ieškoti, susirado ir kamantinėjo žmoną, bet ši nieko nepasakė, tik tai, kad vaikus pardavė kažkokiems čigonams. Žmonos suteneris pasigavo vyrą, sumušė jį, sulaužė šonkaulius ir išmušė du priekinius dantis bei prigrasino, jei dar kada pamatys, išpjaus liežuvį ir sušers alkaniems šunims.

Benamio gyvenimas Anglijoje

Vyras turėjo santaupų, tad ilgai negalvojęs nusipirko pigų bilietą ir išvyko į Bostoną pas pažįstamą. Ir čia atvykus vyrą neapleido vargai. Pažįstamas jį miegantį apvogė ir dingo. Pavogti visi daiktai, net ir telefonas. Gintaras buvo visiškai vienas nepažįstamoje šalyje, be anglų kalbos, be galimybės kam nors paskambinti ar kur nors kreiptis pagalbos. Vyras maitinosi šiukšlių dėžėse rastais žmonių išmestais maisto likučiais, gėrė iš žuvų fabrikų į upę subėgantį vandenį. Visas smirdėjo, negalavo ir buvo atstumtas žmonių. Prieglobstį suteikė, kaip sako Gintaras, du lenkai pijokėliai, dirbantys Bostono gėlių fabrike. Jie ir papasakojo apie Londono galimybes ir tai, kad ten atvažiuojančiųjų laukia ištiestomis rankomis, darbų nors su kibiru semk, o aukso kalnai ir plika akimi matyti. Vyras Bostone mėnesį padirbo tame pačiame gėlių fabrike, užsidirbo bilietui, sėdo į traukinį ir išvažiavo į Londoną ieškoti laimės. Situacija jame toli gražu neatitiko lenkų papasakotai realybei. Be bent jau minimalios anglų kalbos darbą gauti neįmanoma, tad vyras pradėjo elgetauti, tapo benamiu. Miegojo parkuose arba apleistuose pastatuose. Kartą naktį jį miegantį parke paaugliai apipylė sieros rūgštimi, gerai bent tiek, kad nepataikė ant veido, nudegino tik kojas, kuriose gavosi infekcija. Dabar ir visą likusį gyvenimą kojas turės slėpti po kelnėmis, kad, kaip pats sako, negąsdintų žmonių. Vyro teigimu, jis tapo šlubuojančiu, niekam nereikalingu, nedarbingu, visuomenės atstumtu invalidu.

Per savaitę 100-200 svarų išmaldos

Benamis, prašydamas išmaldos, per savaitę gali uždirbti 100-200 svarų. Lietuvoje dirbdamas kiemsargiu per mėnesį uždirbdavo 200 svarų. Vyro teigimu, nenusisekus gyvenimui išsivystė priklausomybė alkoholiui, tad visus pinigus išleidžia jam ir cigaretėms, kurios Anglijoje labai brangios. Anot jo, taip gerai kaip Londone jam dar niekur nebuvo. Jis čia niekam netrukdo, stengiasi niekam nekristi į akis, kad nebūtų išvarytas iš Anglijos, to labiausiai bijo. Elgetavimas tapo jo gyvenimo būdu. Dėl alkoholio problemų vyras mano esą ilgai negyvens, tačiau nori pasikeisti – vardan savo vaikų, kurie, anot jo, jaučia, kad kažkur yra gyvi.

Lietuviai tautiečiui nepadeda

Anot vyro, Anglijoje sutikti lietuviai – bjaurūs žmonės, užkabins, apspjaus arba geriausiu atveju ignoruos. Vyras atsiraitojo ir parodė savo alkūnę, kurioje gilūs randai. Pasak vyro, tai padarė lietuviai, su kuriais gėrė, vyrui kažką ne taip pasakius, vienas iš kartu buvusių lietuvių šoko ant jo su peiliu ir pradėjo badyti ranką, su tokiu įtūžiu ant viso pasaulio, kokio Gintaras sakosi dar nėra matęs. Anot jo, lietuviai yra monstrai, todėl sutikus juos, stengiasi apeiti. Kilo klausimas, kodėl tuomet mums padėkojo lietuviškai, jei stengiasi išvengti susidūrimo su lietuviais? Pasak benamio, lietuviai neaukoja, o jei aukoja, tuomet tai reiškia, kad nėra standartinis lietuvis ir esą jam galima atskleisti, iš kokios šalies iš tikrųjų esi. Tokius lietuvius galima ant pirštų suskaičiuoti. Didžiausi aukotojai – lenkai, ispanai, anglai su šeimomis. Kai kurie žmonės įmeta ir 20 svarų kupiūrą, paaukoja maisto ar drabužių.

Turi svajonių ir tiki šviesesniu rytojumi

Paklausus apie svajones, Gintaras atsidūsta, akyse ašaras pakeičia įsižiebusi viltis. Vyras pirmą kartą per visą pokalbį nusišypso, gal ir ne pačia gražiausia šypsena, kurioje nėra dantų, bet tikrai nuoširdžia. Benamis svajoja išsigydyti nuo savo priklausomybės alkoholiui, nes nenori būti tokiu, koks buvo jo tėvas – lėbaujantis alkoholikas, nesirūpinantis šeima. Išsigydęs tikisi sugrįžti į Lietuvą, surasti savo brolius, seseris ir sapnuose jį aplankančius dingusius vaikus. Vyras tiki, kad viskas gali pasikeisti, kad jį užklupęs prakeiksmas gali išnykti amžiams ir gausi šeima vėl gali būti kartu. Taip pat nedrąsiai tikėdamas, vienu lūpų kampučiu tardamas, vyras užsimena apie savo didžiąją svajonę – įkurti benamiams namus, norisi ir jiems, likimo draugams, gražesnio gyvenimo.

Gintarui dar tik 40 metų, tačiau jo gyvenimo patirtis jau dabar galėtų būti sutalpinta į tikrais faktais parašytą knygą, kurioje būtų papasakota liūdna daugybės įvykių perpinta vieno liūdno žmogaus istorija. Norisi tikėti, kad labai liūdnai prasidėjusi ir įsibėgėjusi istorija gali turėti bent jau pusėtinai gražią pabaigą. Gintaras mūsų pokalbio pabaigoje paprašė, kad jo istorijos nepateiktume liūdnai, nes jis vis dar gyvena ir kad ir kiek jam skausmo yra suteikę gyvenimo kelyje sutikti žmonės, jis vis dar tiki jų gerumu. Iš savo pusės galime pasakyti, Gintaras – pokalbio metu buvo blaivas, atrodė negrėsmingas žmogus, tiesiog pavargęs nuo gyvenimo, kuriame daug nelaimių ir tik kruopelytė laimės. Būkime supratingi ir atleiskime vieni kitiems klaidas. Žinote, šiame žmoguje įžvelgiau netgi daugiau žmogiško gerumo nei kai kuriuose iš mūsų. Tad, jei sutiksite kokį benamį, kad ir Londone prašantį išmaldos, nepraeikite pro šalį, nupirkite šilto maisto ir pasiūlykite savo pagalbą, galbūt tai Gintaras ar Gintaro likimo draugas. Tai proga senuosius metus palydėti geru darbu, tai galimybė pradėti nuo savęs ir būti nors šiek tiek geresniais nei buvome vakar. 



Komentarai

Jolita Idomu,kur ji galima sutikti? Sv.Kaledos-stebuklu metas...Taip norisi jam padeti...bent jau patarimais...Pirmas zingsnis-AA.Antras-kreiptis I tam tikras labdaros organizacijas ir baznycia...trecias-lietuviai tikrai nera gyvuliai-tikiu,kad atsirastu darbdavys,kuris suteiktu zmogeliui darba...Iseitis visada yra...tik reikia labia labia noreti...
Jolita Idomu,kur ji galima sutikti? Sv.Kaledos-stebuklu metas...Taip norisi jam padeti...bent jau patarimais...Pirmas zingsnis-AA.Antras-kreiptis I tam tikras labdaros organizacijas ir baznycia...trecias-lietuviai tikrai nera gyvuliai-tikiu,kad atsirastu darbdavys,kuris suteiktu zmogeliui darba...Iseitis visada yra...tik reikia labia labia noreti...
Lietuve Jus tik teisti galit. Viena diena suklupsit jus ir atsidursit dar blogesnei situacijoj negu Gintaras
Lietuviai slyksciausi zmones, matot uzdirbat £200 svaru daugiau negu lietuvoj ir jau tipo turtingi viska turiu. Nejuokinkit ubagai jus.
Sirdies pas jus nera. Dvasios ubagai...
Slykstu klausytis jusu lietuviu.
Gintarai linkiu tau atsistoti ant koju, ir susigrazinti seima... :)
Emi ipasiseks,jei TIKRAI nores,kad pasisektu,mat kiti tik dejuoja,bet keist nieko nenori.Vien noru neuzteks-dar reiks veiksmo


Gyvenimo istorijos

Sek facebook'e!
ANGLIJA.today
ANGLIJA.today/reklama
AT imonės
Sek facebook'e!